Klausytojų lūkesčiai prieš koncertą galėjo būti dvejopi. Viena vertus, choro „Jauna muzika“ atliekamas A.Pärto kūrinių repertuaras žadino intrigą tarp šiuolaikinės muzikos entuziastų. Neeilinė proga jį išgirsti net ir intensyvios festivalio programos išlepintuosius ar asmeninio A.Pärto kūrybinio braižo skeptikus turėjo nuteikti pakiliai. Kita vertus, šiuolaikinės muzikos gerbėjų nenustojanti stebinti J.Janulytė jau keletą metų negaili staigmenų. Kadangi šios kyla anaiptol ne iš pigaus netikėtumo efekto siekimo, o žymi kūrybinę brandą ir ja grindžiamas kūrybines ambicijas, kompozitorė pelnytai lepinama tarptautinių festivalių auditorijų ir nenutylančių publikos aplodismentų.
Iš gausaus ir įvairaus kompozitoriaus A.Pärto repertuaro pasaulinei publikai geriausiai žinomi tokie kūriniai kaip „Für Alina“, „Tabula rasa“ ar „Spiegel im Spiegel“, suformavę jo garsiąją „tinntinabuli“ („mažųjų varpelių“) manierą. Ji pasižymi skaidriu, krištoliniu skambesiu, vos juntama lengva melancholija, išretintų garsų melodijomis ir harmoningais sąskambiais, aiškia, tarsi perregima minimalistine kompozicija. Kūriniai, sukurti chorui, taip pat atspindi šį estetinį sąmoningo paprastumo pasirinkimą, giliausias intuicijos kerteles užgaunančios harmoningos dermės atvertį. Juose dažnai atsiskleidžia kompozitoriaus šiuolaikiško sakralumo pajauta: joje esama nuolankaus kontempliatyvumo, aiškaus ir dramatiško transcendentinio kreipinio, šventais tekstais paremtų motyvų, glaudaus ryšio su autentiškomis sakralinės muzikos tradicijomis.
„Jaunos muzikos“ pasirinktas repertuaras, sudarytas iš kūrinių „De Pacem Domine“, „Summa“, „Magnificat“, „The woman with the alabaster box“ ir „Tribute to Caesar“, suskambėjo kaip itin vientisa programa. Šv.Kotrynos bažnyčia, apšviesta subtiliais vakaro pustoniais, ypač barokiška ir nuostabiai skambanti, šiam repertuarui pasirodė tiesiog ideali vieta. Choras ne tik pademonstravo profesionalų nepriekaištingumą, bet ir subtiliai kūrė ypatingą vakaro nuotaiką. Atrodė, kad ir pats kartu su publika tapo šios trapios ir nepakartojamos pagavos ištiktas.
Po A.Pärto kūrinių programos erdvėje vis dar sklandant užuominos į sakralią patirtį aidui, J.Janulytės „Švytėjimas / Radiance“ vėrėsi kaip kažkas trikdančio. Ko gero, kūrinio ašis ir buvo ta save į priekį genanti, beįsisukanti ir galiausiai susinaikinanti įtampa tarp keleto priešingų polių. Savo vaidmenį kūrinyje suvaidino tamsa, apšnabždėta balsais iš kolonėlių ir vėliau itin minimalistiškai apšviesta kone ritualiniu puslankiu sustojusių choristų. Šie, vis įsiklausydami į rankose laikomus kamertonus, tęsė pratisas vos pustoniais ar dar mažesniais intervalais besiskiriančias gaidas.
Šis kažkuria prasme monochrominis daugiabalsiškumas apsivėlė iš daugiakanalės sistemos sprūstančiais elektronikos tornadais, pamažu įgijusiais pašėlusį pagreitį. Kūrinio koncepcijoje glūdėjusi nuoroda į atominės bombos sprogimą besiklausant kūrinio pastūmėjo vaizduotę į reaktyvinio greičio sūkurius. Čia, tarp barokiškų skulptūrų klosčių, po banguotais, bet nejudriais skliautais, tas pašėlęs greitis galynėjosi su absoliučia statika. Galėjai galvoti apie sufijų sūkurius ir įsivaizduoti juos tyloje, apie istorijos greitį ir jos išnykimą, apie konstantas ir kismą, apie milžiną Budą, medituojantį Budą ne milžiną po rūgščių lietumi, apie dangų ir stogą, apie stogą ir tai, kas jį plėšia. O galėjai ir išvis negalvoti ir mėgautis pagaugais lengvai bėgiojančiu šiurpuliu arba dėl jo susierzinti – buvo paveiku savaime, be ypatingos klausytojo pastangos tą paveikumą išbaigti.
Ir vis dėlto įspūdis, apėmęs kartu su galutine tamsa kūrinio pabaigoje (prieš aplodismentus, žinoma), buvo labiausiai susijęs su ta minėtąja įtampa ir meistriškai suvaldyta kūrinio dinamika. O juk įtampa ir dinamika visada yra vienas nuo kito neatsiejami. Tad įtrūkis pavyko. Bet ištiko ne jis, o kažkoks sunkiai nusakomas paradoksas, šį tą aprėpianti ir nuo šio to atribojanti pauzė bei nuostaba...
„...ir tai jau šis tas“, reziumuotų iš reaktyvinio greičio lėktuvo iššokęs parašiutininkas ir pataikęs į koncertinį krėslą po XVIII a. sakykla... Ką pasakytų orus XVIII a. žinovas, man belieka spėlioti. Užtat panašu, kad kur kas artimesnių – muzikinių – kontekstų susitikimas viename koncerte atrodo tikrai įdomus ir pavykęs.
Spalio 29 d. 19 val. Vilniaus Kongresų rūmuose – vienintelis legendinio kolektyvo „London Sinfonietta“ (JK) koncertas Lietuvoje. Orkestras „London Sinfonietta“ šiandien laikomas bene geriausiu garsaus JAV minimalisto Steve’o Reicho muzikos atlikėju. Programoje bus vienas naujausių S.Reicho kūrinių, inspiruotas roko grupės „Radiohead“ muzikos. Koncerte taip pat skambės garsiojo Michaelo Nymano ir keletas įdomiausių naujosios kartos britų kompozitorių kūriniai.
Spalio 30 d. 19 val. Vilniaus Kongresų rūmuose vyks baigiamasis festivalio „Gaida 2015“ simfoninis koncertas. Italų violončelės žvaigždė Francesco Dillon pagrieš jam specialiai sukurtą kviestinio festivalio kompozitoriaus Francesco Filidei Koncertą violončelei ir orkestrui, pelniusį autoriui didžiulį tarptautinį pripažinimą. O nepakartojamas Rūtos Rikterės ir Zbignevo Ibelhaupto fortepijoninis duetas kartu su orkestru atliks Nyderlandų muzikos įžymybės, europietiško minimalizmo guru Louiso Andriesseno opusą „Hagos įsilaužimas“ („The Hague Hacking“). Nemažesnę intrigą kelia Gedimino Gelgoto naujausias kūrinys, kurio pasaulinė premjera prieš keletą savaičių įvyko prestižinėje Ciuricho „Tonhalle“ salėje. Kitas jaunosios kartos lietuvių kompozitorius Mykolas Natalevičius simfoninio orkestro skambesį praturtins kerinčiais elektroninės muzikos garsais.
