Finalas nenuvylė. Labiausiai dėl to, kad nuskambėjo gana gaivi, dar „nenugarbintų“ autorių programa. Mykolas Natalevičius, Gediminas Gelgotas, šių metų kviestinis kompozitorius Francesco Filidei tikrai nėra nei „Gaidos“ ar kitų Lietuvos festivalių ir scenų, nei mūsų tekstų apie naująją muziką senbuviai ar pagrindiniai herojai.
Jų kūriniai išties tapo nauja gaida „Gaidoje“, nors, žinoma, jie nėra visiški „no name“ naujosios muzikos padangėje, bet nėra ir „ikonos“, kurių kūrybos vertė įtvirtinta seniai ir nepajudinamai. Gal tik olandų garsenybė Louissas Andriessenas šioje kompanijoje atliko „tėtušio klasiko“ vaidmenį. Tiesą sakant, ir pagal amžių jis tiktų likusiai trijulei būti tėvas, o gal net ir senelis.
M.Natalevičiaus kūrinys sudomino jau pavadinimu. „Karačiajus“ yra ežeras Rusijoje prie Čeliabinsko, į kurį metų metus buvo pilamos radioaktyvios atliekos – šiuo metu tai bene labiausiai užteršta vieta žemėje. Ekologiškas ir globalus požiūris į pasaulį kelia simpatijų, pats savaime yra gaivus reiškinys mūsų šiuolaikinės muzikos scenoje (nors šiais metais apie radioaktyvumą kūryboje prabilo net du kompozitoriai – taip pat ir Justė Janulytė savo įspūdingu „Švytėjimu“).
Be to, radioaktyvių dalelių skilimas ir kitokie fizikiniai procesai, regis, puikiai pritaikomi muzikoje. M.Natalevičiui pavyko sukurti tikrai neblogą opusą simfoniniam orkestrui ir gyvajai elektronikai. Buvo įdomu klausytis, sekti instrumentuotės ir muzikinės medžiagos kismą, tiesą sakant, kūrinys galėjo tęstis dar ilgiau.
Kaip ir dažno mūsų dienų kompozitoriaus muzikoje, M.Natalevičiaus kūrinyje orientuojamasi į spektrinę muziką. Iki šiol šio autoriaus pavardė bent jau man labiau siejosi su ribinėmis, netgi paraštinėmis muzikos meno sferomis, kur muzika taip glaudžiai persipina su kitais menais, kad neretai juose ir išnyksta. „Karačiajus“ parodė, kad M.Natalevičius sugeba puikiai tvarkytis ir su grynai muzikine, net klasikine materija, kokia yra muzika simfoniniam orkestrui.
Kviestinis „Gaidos“ kompozitorius Prancūzijoje gyvenantis italas Francesco Filidei iki šiol nebuvo mums gerai žinomas autorius. Nenuostabu, nes tik neseniai šiam 42 metų autoriui iš „jaunųjų“ kategorijos pavyko pereiti į kompozitorių, kurių brandą patvirtina įvairūs apdovanojimai ir premijos.
Baigiamajame „Gaidos“ koncerte skambėjęs jo koncertas violončelei ir orkestrui „Kiekvienas meilės judesys“ – viena F.Filidei pripažinimą pelniusių kompozicijų. Tiesą sakant, iš festivalyje skambėjusių keturiųF. Filidei kūrinių – dviejų simfoninių ir dviejų kamerinių – įdomesni buvo pirmieji.
Koncertas violončelei, kaip turbūt visi šio kompozitoriaus-vargonininko opusai, realizuoja jo idėją „fix“ muziką kurti iš bet kokių garsų – šnaresių, bildesių ir pan., bet ne tik iš artikuliuotų muzikos garsų, o taip pat – suteikti klausytojui akustinį pojūtį, tarsi jis atsidūrė vargonų viduje.
„Kiekvienas meilės judesys“ kaip ir „Gėlių gėlės“ atidarymo koncerte prikaustė dėmesį įdomiais skambesiais bei būsenų, kurias galima būtų įvardyti ir kaip baroko „afektus“, gretinimu. Tik norėjosi, kad orkestras kiekvieną muzikos „judesį“ parodytų dar raiškiau – ironiškas gestas nuskambėtų beveik pagiežingai, ilgesingas – su neslepiama nostalgija ir pan. Netenka abejoti, kad violončelininkas Francesco Dillonas pagriežė jam dedikuotą kūrinį tobulai.
Antrą koncerto dalį pradėjo Gedimino Gelgoto „Mountains. Waters. (Freedom)“. G.Gelgotas yra iš tų autorių, kurie tarsi nuolat rašo vis tą patį kūrinį – kiekvienas naujas opusas yra savotiškas ankstesniojo variantas, tąsa. Keista buvo prie dirigento pulto nematyti paties G.Gelgoto, bet tuo pačiu tai leido įvertinti jo muziką, ją atsiejant nuo ryškios paties autoriaus koncertinės individualybės.
Rezultatas parodė, kad ši muzika gali puikiausiai gyvuoti ir be kompozitoriaus dirigavimo. O kalbant apie patį kūrinį, tie, kuriuos erzina G.Gelgoto kūrybos populistiniai gestai, ir toliau netaps jos gerbėjais. Bet, kaip sakoma, paprastam klausytojui, kuris taip pat kartais apsilanko „Gaidoje“, G.Gelgoto kūrinys turėjo tapti maloniu atokvėpiu greta daugiau klausymosi pastangų reikalaujančių opusų. Be to, toks komunikatyviosios muzikos pasirinkimas yra gaivesnis, nei pasirenkant chrestomatinius klasikinių minimalistų ir/ar populistų (užsienio ir lietuvių) kūrinius.
Paskutinis programos akcentas buvo L.Andriesseno „Hagos įsilaužimas“ dviem fortepijonams ir orkestrui, kurį su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru atliko Rūta Rikterė ir Zbignevas Ibelhauptas.
Kūrinio anotacijoje kompozitorius mini, kad jį įkvėpė animacinis filmukas apie Tomą ir Džerį, kuriame buvo grojama Ferenco Liszto „Vengriškoji rapsodija Nr. 2“. Nors realus skambesys kartais labai skiriasi nuo to, kurį įsivaizduoji skaitydamas anotacijas, šį kartą patetiški dviejų fortepijonų gestai – tiek muzikiniai, tiek vaizdiniai – iš tiesų šiek tiek priminė Tomo ir Džerio animacinius šaržus.
Pakilumo kūriniui be jokios ironijos suteikė L.Andriesseno naudojamos dainos apie Hagą instrumentuotė – skaidrus ir iškilmingas varpų skambesys. Šokančiais hoketo motyvais subyranti fortepijono partija, simfoniniai „tutti“ orkestro akcentai taip ir neleidžia susiformuoti nuosekliai artikuliuojamai temai, linijiniam muzikos naratyvui, – ir ačiū Dievui! „Linijinio naratyvo“ iki soties ir daugiau galime prisiklausyti koncertinių sezonų metu tuose pačiuose Kongresų rūmuose, Filharmonijoje ir kitur. L.Andriesseno ritminiai užsikirtimai, kapotų akcentų kulminacija – nebanalus uždarymo koncerto finalas.
Belieka pridurti, kad Robertas Šervenikas parengė koncertą ir dirigavo LVSO sukauptai, elegantiškai, meistriškai – kaip tikras europinio lygio profesionalas.
