Spektaklio premjera numatyta lapkričio 6 ir 8 d. Lietuvos rusų dramos teatre Vilniuje. Poema pasakoja apie persų šachą Bachramą ir jo septynias žmonas, įvairių kraštų princeses. Kiekvienai iš savo mylimų žmonų šachas Bachramas surentė po rūmus, kurių grožyje slypėjo ir pasaulio sandaros filosofiniai ženklai bei alegorijos.
Tai pasakojimas apie persų šacho Bachramo ėjimą per nuodėmes, per sunkius sielos išbandymus iki suvokimo, kas žmogaus gyvenime yra vertingiausia. Būdamas pasakiškai turtingas, jis staiga meta visas jį supančias grožybes ir pasirenka vienatvę, atsiskyrėlio lemtį. O kad įvyktų toks virsmas, pakako vieno išminčiaus pasakytos minties. Perėjęs visą žmogiškųjų nuopuolių kelią nuo jaunystės įsimylėjimų iki įmantraus fizinio bei dvasinio ištvirkimo, šachas Bachramas priėjo prie išvados, kad žmogaus paskirtis slypi ne malonumų pataluose. Jam atsiveria kitos prasmės ir erdvės.
Paklaustas, kodėl pasirinko būtent šį kūrinį, režisierius J.Vaitkus sakė: „Norėjosi švaresnio, nešiurkštaus, nevulgaraus pokalbio iš scenos, norėjosi išgirsti gražų žodį, įdomias mintis, pasidalyti išmintimi, kurios poreikis buvo jaučiamas jau XII amžiuje. Nizami buvo labai religingas, dvasingas ir išmintingas žmogus. Nors pats priklausė aukštesniajam luomui, jam rūpėjo ir mažų žmonių likimas. Žmonių, kurie užmiršti, nuskriausti, pažeminti. Kadangi tokių žmonių ir dabar yra labai daug, gal net daugiau negu bet kada, manau, kad ta tema verčia grįžti į praeitį ir per ją apmąstyti esamą būtį.Bachramui pasakojamos septynių gražuolių pasakos turi tam tikrą moralinį užtaisą, pabrėžia vienokį ar kitokį nusidėjimą, nuodėmę, kitokią gėrio pusę. Kiekvienam svarbu pereiti vidinius slenksčius, prieštaravimus, kliūtis, kovą su savimi ir dar kuo nors. Septynių gražuolių pasakos iškelia daug klausimų. Viskas turi savo prasmę, tik reikia mokėti išnarplioti, būti atviram sau, nebijoti prisipažinti klydus. O tai padeda gilūs ir prasmingi kūriniai. Vienas tokių yra Nizami „Septynios gražuolės“.“
Kartu su režisieriumi į Nizami išminties pasaulį žengia ir kompozitorius Algirdas Martinaitis, sukūręs muziką ir prieš keletą metų Azerbaidžano valstybiniame Samedo Vurguno rusų dramos teatre pastatytam J.Vaitkaus spektakliui „Septynios gražuolės“. Lietuvos rusų dramos teatro scenoje žiūrovai išvys „išrengtą“, tiksliau – preparuotą, pianiną, kurio stygomis gros džiazo muzikantas Dominykas Vyšniauskas.„Muzikinei šio pastatymo paletei reikėjo impulsyvesnės interpretacijos, džiazinės laisvės. O džiazo muzikantai turi platesnį mąstymo akiratį. Viena yra groti pagal užrašytas natas, visai kas kita – prisiderinti prie aktorių sceninio vyksmo“, – teigė A.Martinaitis.
Kompozitoriaus nuomone, „išrengtas“ pianinas teatro prožektorių šviesoje įgaus rytietiškos prabangos spindesį, o D.Vyšniausko užgautos stygos primins rytiečių instrumento – čango garsus. Naujausiam spektakliui sukurti choreografinį paveikslą režisierius J.Vaitkus pasikvietė vieną žymiausių Azerbaidžano choreografų Tahirą Einulajevą, kuriam talkina ir teatro baletmeisterė Leokadija Dabužinskaitė. Jau keletą savaičių Vilniuje viešintis ir intensyviai repeticijose dirbantis T.Einulajevas žavisi Lietuvos rusų dramos teatro aktorių meistriškumu.
„Šiuo metu vyksta nepakartojami ir nuostabūs kūrybiniai momentai – aktorės, įvaldžiusios judesius, per plastiką atranda personažų charakterius. Manau, kad Rytų kultūros, šokio, istorijos specialistai lengvai atpažins vienos ar kitos gražuolės tautybę“, – vylėsi choreografas T.Einulajevas. Spektaklio „Septynios gražuolės“ scenografiją ir kostiumus kuria J.Vaitkaus bendražygė dailininkė Daiva Samajauskaitė. Pasak scenografės, spektaklis turi kelias dalis – apčiuopiamą ir neapčiuopiamą. Būtent pastaroji, kurią sudaro idėjų paieškos, truko ilgai. Vienas pagrindinių simbolių, kurį išvys publika ne tik scenografijoje, bet ir spektaklio plakate, - Kaaba (arab. – kubas), svarbiausia musulmonų šventykla Mekoje, vidiniame Uždraustosios Mečetės kieme.
