Numirė Stasys Povilaitis, nuo ryto ligi vakaro iš visų pusių girdėjau energetikų himną „Švieski man vėl“ ir tą patį tvirtinimą, kad S.Povilaičio dainos patinka VISIEMS Lietuvos gyventojams. Man nepatinka jo dainos, nepatinka sovietinė restoraninė kultūra, kuriai atstovauja jis ir dar būrys „kultūros veikėjų“, iš anų laikų barų ir restoranų žengusių į didžiąsias scenas.
Atsirastų dar bent penki šimtai tūkstančių žmonių, kuriems jo dainos nepatinka. Suprantu, kad tai galbūt tik stilistinė figūra, kai norime ką nors parduoti, stengiamės pirkėją įtikinti, kad prekė patinka VISIEMS, bet vis dėlto – užknisa. Užknisa, kad nuolat kas nors tvirtinama mano vardu. Beje, sužinojau ir dar keistesnių dalykų – kad jis yra mūsiškis Frankas Sinatra, Elvis Presley...
Nekantriai, kone piktdžiugiškai laukiau, kada kas nors leptelės, jog jis buvo lietuviškas Johnas Lennonas, o „Nerija“ – „The Beatles“ analogas. O, šventas naivume. Jeigu S.Povilaitis – Elvis, tuomet Vytautas Šiškauskas – Bobas Dylanas, o Nelė Paltinienė – Janis Joplin. Kas tai – tipiškas lietuviškos nekrofilijos atvejis?
Mes mylime numirėlius labiau, nei gyvuosius, nes mes tokie gražūs atsispindime jų antkapiuose, mes taip puikiai mokame juos prisiminti prieš kameras ir mikrofonus? Ir vargšas dainininkas čia niekuo dėtas. Čia juk suvokimo ir vertinimo problema, o kuo toliau, tuo labiau vertimo kriterijai mūsų visuomenėje tampa neaiškūs. Muilini.
Keista dar ir tai, kad dabartinė pagyvenusių žmonių karta lyg ir neturėtų mėgti tokio tipo dainų ir jų atlikėjų. Prisiminkime mokyklos diskotekas, mes juk šokdavome klausydami roko, tikro vakarietiško roko: AC/DC, KISS, „Nazareth“, „Led Zeppelin“, „Cheap trick“ ir pan. Nes estrada, tarybinė estrada buvo fasadinės, netikros, veidmainiškos kultūros dalis, o rokas – tai, kas tikra, maištinga, kas atstovauja laisvajai dvasiai.
Pamenu, kokį įspūdį paliko Miko Suraučiaus grupė, ypač jų koncerto provincijoje antroji dalis. Kai užgrojo E.L.O. (gal man tik taip dabar atrodo?) gabalą, maniau, širdis iššoks iš krūtinės – štai kas jaudino jaunus žmones, dievaži – tik jau ne S.Povilaitis.
Sąjūdžio laikais toks dainininkas ir tokios dainos scenoje buvo neįsivaizduojamos. Ir ne todėl, kad jos ne revoliucingos (palyginimui – Andriaus Mamontovo ir „Fojė“ „Laužas“ taip pat elegiška arkliaganių daina), tiesiog nuo jų sklido anų laikų slogaus sąstingio ir tingios sovietinio Egipto nelaisvės kvapas.
Po Nepriklausomybės atkūrimo dar keletą metų Lietuva buvo pasirengusi atsinaujinimui, net ir populiarioji kultūra kartu su politika bei ekonomika ieškojo naujų balsų, naujų kelių, ir sovietinė estrada viešumoje nesirodė.
Deja, greitai ieškoti nusibodo. Grįžo blizgučiais pabarstyti kostiumai, trypčiojimas, vadinamas „linų minimu“, klaikiai primityvūs, sentimentalūs dainų žodžiai, „čiobrelių lyrika“, kuri netgi vadinama poezija – visa tai sovietinių restoranų ir vestuvių atributika. Nesibaigiančios valstiečių vestuvės. Muilas.
Suprantama, norisi ką nors turėti, ką nors, kas būtų kaip F.Sinatra... Beje, jeigu jau reikia analogijų – prisiminkime Čekoslovakijos fenomeną Karelą Gottą. 1968 metais jis buvo prokomunistinis, po 1990 tapo antikomunistinis, bet ir vienu, ir kitu atveju – populiariausias šalies dainininkas. Liaudies balsas – Dievo balsas. Beje, tai viena iš nemalonių demokratijos ydų, to neišvengia ir Vakarų valstybės.
Kita vertus, juk tai gana infantilu – nenorėti ar nepajėgti susitaikyti su faktu, jog kičas ir nesaikingas jo dominavimas yra baisiausias totalitarizmas. O gal tai tik nuoskauda – kadaise svajojome tapti Šiaurės Atėnais, o tapome Šiaurės Korėja.
Nes nebegalime pasitikėti daugeliu informacijos šaltinių, nes „medijos“ tarnauja jokio skonio neturintiems reitingų dievams? O gal tiesiog pravartu įvardinti, kas ir kaip. Anot poeto Stasio Jonausko, nieko iš to, bet tiesą žinoti geriau.
