Aktoriams Algirdui Gradauskui ir Džiugui Siaurusaičiui teko dalyvauti abiejuose kelionėse. Nustebino A.Gradausko pastaba apie tai, kad su kinais lietuvių teatralai rado daugiau bendros kalbos nei su mūsų, rodos, dar taip neseniai neblogai pažinotais rusais.
Apie dvi šalis, gyvenančias politinių režimų sąlygomis, – Rusiją ir Kiniją kalbėjomės su linksmiausiu Nacionalinio dramos teatro aktoriumi Džiugu Siaurusaičiu.
- Kodėl aktoriai mėgsta keliauti? Ar tai yra „tarptautinis“ savo kokybės pasitikrinimas, ar kas nors daugiau?
– Su teatru smagiausia keliauti. Bet džiugiai važiuojame tikrai ne dėl spektaklių ir ne dėl „kultūros pernešimo, pasidalinimo“. Tiesiog labai smagu važiuoti. Idealiausia būtų, jei per gastroles nereikėtų vaidinti. Šiaip smagu.
Pagėrimas yra tik vienas iš elementų. Būname kaip viena komuna. O namuose kas? Spektakliai, kuriuose visi atbūna ir savo keliais išsiskirsto, o gastrolėse eini kartu kur nors pasivaikščioti, pabūti, ką nors kartu nuveikti, pavakaroti. Galų gale net kokį muziejų kartu aplankyti, jei kam įdomu.
- Dalyvavai skirtingų šalių festivaliuose. Kuo skiriasi jų kultūra?
– Rusija man jau seniai neegzotiška ir neįdomi šalis. Dar anksčiau tiek Maskvoje, tiek Sankt Peterburge esu buvęs po kelis kartus ir matęs jų svarbiausias vietas, tad šį kartą didesnių atradimų ir neįvyko, tuo labiau kad per šešias dienas dvi jų repetavome, kitos keturios buvo skirtos spektakliams. Faktiškai turėjome tik porą laisvesnių pusdienių.
Maskvoje Rusijos akademinis jaunimo teatras gražus. Kažkuo priminė mūsų rusdramį, tik didesnis, su daug balkonų... Tikras teatras. O Peterburge „Baltijskij dom“ jau irgi visiems pažįstamas iki skausmo – Medvilnės kultūros rūmai. Vykdamas į Rusiją didelių planų neturėjau, tai nieko ypatingo ir nenuveikiau, tik vaidinau spektakliuose. Aš asmeniškai Rusijoje nieko neketinau veikti, nieko ir nenuveikiau.
O į Kiniją, atvirkščiai, labai norėjau važiuoti. Gal ir dėl to, kad joje iki šiol neteko būti. Kinija nenusivyliau visom prasmėm. Pirmiausia, puikus pats festivalis, jo itin profesionali organizacija. Jame dirbo puikūs profesionalai, kuriems nereikėjo aiškinti, kur ir kas turi būti. Viskas sustyguota žiauriai gerai, festivalio klubas veikė kiekvieną vakarą. Po spektaklių visų šalių dalyviai ten puikiai leisdavo laiką.
Visos vaišės – gėrimai ir užkandžiai – festivalio sąskaita. Malonus nuolatinis rūpestis. Ir vanduo, ir kava, ir užkandžiai visą laiką padėti teatre, atskirame kabinete. Mus ir maitino, ir vežiojo, ir rūbus skalbė, net marškinius lygino. Mes buvome prižiūrėti, apšokinėti, ir viskas vyko labai sklandžiai.
Aplinka labai graži. Udženo (Wuzhen) miestelis ypatingo grožio. Tai jų Rumšiškės. Į šį miestelį įėjimas mokamas tiek Kinijos gyventojams, tiek turistams. Dienai – beveik dvidešimt eurų. Šiame miestelyje per metus apsilanko apie penkis milijonus turistų. Tai – ne Kinijos Venecija, bet kažkas panašaus. Jis pastatytas ant Didžiojo Kinijos kanalo, po kurį plaukioja gondolos. Mes ten gyvenome kaip karaliai – puikiame viešbutyje, kuris yra to miestelio teritorijoje.
Mūsų akreditacijos leido laisvai vaikščioti – įeiti ir išeiti iš to miestelio, mes galėjome važinėti nemokamais elektromobiliais. Aš supratau, kad jie itin laikosi Kioto sutarties, bent jau tame regione. (Kioto protokolas – Jungtinių Tautų Bendrosios klimato kaitos konvencijos protokolas, kuriuo siekiama kovoti su visuotiniu atšilimu. Jis buvo priimtas 1997 m. vykusioje trečiojoje konvencijos šalių konferencijoje Japonijoje, Kioto mieste. – Red.)
- O koks įspūdis apie patį teatrą?
– Pats teatras modernus, labai gražiai apšviestas. Jį pastatė taivaniečiai, atrodo, kad jį ir aptarnauja taivaniečiai. Jame moderniausia įranga: su išvažiuojančiomis salėmis, žiūrovų kėdžių platformomis, visa tai transformuojasi į skirtingas erdves. Mūsų spektaklio ir dekoracijos buvo pagamintos šiame teatre, ir kur kas geriau, nei iki šiol turėjome. Mes vaidinome šio teatro Mažojoje salėje, kurioje telpa per du šimtus žiūrovų.
Udžene suvaidinome keturis spektaklius – po du per dieną. Dvi dienas buvome labai užsiėmę, o tris dienas buvome faktiškai laisvi. Kadangi „Chaosas“ – tekstinis spektaklis, publika turėjo įdėmiai skaityti titrus, tad reakcija buvo gerokai santūresnė nei Lietuvoje, bet patys kinai, festivalio žmonės sakė, kad mūsų spektaklis buvo priimtas itin gerai. Jie žinojo visą kontekstą.
Kinų žiūrovui yra įprasta laisvai vaikščioti spektaklio metu, kada nori „pačiatinti“, „pagūglinti“ savo telefone, bet per mūsų spektaklį to beveik nebuvo. Tikrai sulaukėme daug pagyrų, mus tikrai pripažino. Iš Pekino buvo atvykusi ir Lietuvos ambasadorė Kinijoje Ina Marčiulionytė. Ji kažkokiu mistiniu būdu per Eglę Aukštakalnytę-Hansen, kuri dabar Šanchajuje gyvena, sužinojo apie mano gimtadienį ir labai gražiai pasveikino, padovanojo prabangios arbatos.
Patys kinai, tiek aktoriai, festivalio dalyviai, tiek miestelėnai, mus pažindavo gatvėje, prašydami leidimo nufotografuoti. Visi keturi spektakliai vyko pilnose salėse, nors bilietai į mūsų spektaklį kainavo brangiai – šešiasdešimt eurų.
Man labiau patiko gastrolės Kinijoje nei Rusijoje dar ir dėl to, kad į Kiniją nevažiavo nei režisierė, nei meno vadovas. Aš nieko blogo neturiu prieš šiuos žmones, bet tiesiog pirmą kartą buvo galima pasijusti paliktu vaiku – „vienu namuose“, ir žinoti, kad pats esi atsakingas už savo veiksmus, kad tau suteiktas pasitikėjimas ir kad niekas tau „nekvėpuoja į nugarą“. O tai suteikė daug vidinės laisvės. Manau, kad spektaklis dėl to nenukentėjo.
Nemažai kalbėjome su festivalio direktoriumi. Mes jiems tikrai patikome. Jis mus išskyrė iš vokiečių, olandų, brazilų, šveicarų, prancūzų, lenkų, rusų... Matyt, patikome ir kaip žmonės. Tai buvo galima pajusti ir festivalio klube. Festivalio direktorius, Pekino operos vyriausiais režisierius, į šį festivalį atsivežė daug savo teatro aktorių, kad jie galėtų susipažinti su šiuo festivaliu, – jis su cigaru rankose ir su visa savo grupe visada traukdavo prie mūsų staliuko.
Mes dainuodavome lietuvių liaudies dainas, jie savo popsą ir kitokį repertuarą. Vokiečiai, atvežę savo „Nybelungų giesmę“, buvo lyg ir nuskriausti. Bet man atrodo, kad jie patys truputį dėl to kalti. Savo šalyje tu gali būti žinomas aktorius, bet svetimoj šalyje svarbiausia būti žmogumi. O Kinijoje šimtas metų niekas nesužinos, kas tu esi, todėl svarbios išlieka žmogiškosios savybės. Su „nepasikėlusiais“ žmonėmis visiems maloniau bendrauti. Mūsų staliukas kaip magnetas traukė ne tik festivalio dalyvius.
Atkreipiau dėmesį į tai, kad netradicinis kinų teatras kuriamas griežtai pagal Stanislavskio sistemą. Ir tai – truputį juokinga. Aš truputį pafilmavau gatvės vaidinimus. Tai lyg būtų Kinijos „Juokis 2012“ laida. Viskas labai išmąstyta, „sureaguota“. O kadangi mes jau truputį nutolę nuo tos Stanislavskio sistemos, tai Pekino aktoriai labai mums dėkojo sakydami, kad nemažai iš mūsų pasimokė stebėdami mūsų vaidybos manierą, stilių. Jie džiaugėsi ir norėjo pamatyti daugiau mūsų spektaklių. Tokie buvo komplimentai. - O keistesnių nutikimų ar buvo?
– Nelabai ten yra kam nutikti. Kinijos režimas savo padarė, bet gerąja prasme. Tas režimas pasimatė (nors apie tai mums pasakė po spektaklių) tik sulyginus angliškus ir kiniškus titrus. Tie, kurie supranta kinų hieroglifus, pastebėjo, kad buvo išimti keli sakiniai, kur kalbama, kad visuomenė sukyla prieš sistemą, ir poroj vietų, kur Dalios Michelevičiūtės Vyriausioji redaktorė mini žmogaus teises, išimtas tas žodžių junginys.
- Bet juk tai cenzūra!
– Bet ta cenzūra daug ir gero davė. Niekas tavęs netampo už skvernų. Įstatymiškai draudžiama palikti arbatpinigių ir niekas jų neims iš tavęs, tu tikrai žinai, kiek reikia sumokėti, ir nereikia apie tai galvoti. Ir valkataujančių žmonių nėra, ir kažko įkyriai siūlančių. Žmonės nesuvargę. Nepalyginsi su kokia Indija. Matyti, kad visi žmonės uždirba, iš tavęs niekas nesikėsina nei atimti, nei pavogti. Tas režimas niekur neatsispindi. Svarbiausia, jis neatsispindi pačiuose žmonėse.
- O dėl ko visi kinai priversti gyventi už Udženo sienos?
– Dėl to, kad tai yra miestas-muziejus. Tai galima sulyginti su Valdovų rūmais – eini, sumoki mokestį. Tame mieste tik aptarnaujantis personalas ir viešbučių gyventojai. Ten tik restoranai, SPA... Viskas gana brangu, brangiau net už Maskvą. Tai lyg ir nesvarbu, bet jei kas įsivaizduoja, kad Kinija – pigi šalis, tai tikrai ne. Ten pragyvenimo lygis pakankamai aukštas. Galbūt kaip Lietuvoj ar panašiai. Tai tikrai ne Azijos trečia šalis.
- Ar teko būti atokiau, kokiame nors vietinių Justiniškių rajone?
– Teko. Buvau vienas ir vėlai vakare. Viskas buvo gerai. Aišku, aš nežinau, koks gyvenimas kituose Kinijos regionuose – šiaurėje ar pietuose. Kinija labai didelė. Bet, pavyzdžiui, lyginant su ta pačia Maskva, kurioje būnant užtenka pajusti visą Rusijos gyvenimą, tam reikia apeiti vieną kilometrą.
- Kas finansuoja Udženo festivalį?
– Tai privatus festivalis, jį finansuoja privatus asmuo, kažkoks milijardierius. Festivalį įkūrė keturi garsūs žmonės – humanitarai, režisieriai. Keturių kūrybingų draugų kompanija nusprendė rengti festivalį. Išsirinko istorinį, gražų miestelį Udženą ir nusprendė įgyvendinti savo planus.
Kaip sakė pats festivalio direktorius, savo draugo verslininko paprašė pinigų, didelių pinigų, nes festivalis galingas (trupės didelės, vien vokiečių virš penkiasdešimt, visi atskraidinti, prabangiai apgyvendinti), ir nusprendė rizikuoti. Ši kompanija nusprendė festivalį rengti dešimt metų, o vėliau žiūrėti, kaip seksis. Tas verslininkas sutiko. Tai rodo itin pagirtiną požiūrį į kultūrą.
