Kūrybos liepsna įsižiebė Paryžiuje
Gimęs Belgijoje, pasiturinčių prancūzakalbių šeimoje, M.Maeterlinckas galėjo daug nemąstydamas sekti tėvo pėdomis ir tapti teisininku. Atrodė, kad taip ir bus: baigęs katalikišką mokyklą, Maurice'as įstojo į teisę Gento (Belgija) universitete. Vis dėlto 1885 m., gavęs diplomą, jis keliems mėnesiams išvyko į bohemiškąjį Paryžių. Tuo metu jame jau siautė simbolistų judėjimas. Literatūroje jo pradžią žymi Charles'io Baudelaire'o 1857 m. išleistas poezijos rinkinys „Blogio gėlės“ (pr. „Les fleurs du mal“). Tiek autorius, tiek jo kūrinys institucijų buvo sutiktas itin nepalankiai ir gerą šimtmetį negalėjo išvysti pasaulio originalo pavidalu.
Šiandien sunku suprasti, kodėl simbolizmo kūrinys galėjo kam nors atrodyti pavojingas. Charles'io Baudelaire'o, Stephane'o Mallarmé ir Paulo Verlaine'o estetiškai ištobulintas stilius kaip tik atrodo labai paslaptingas, suprantamas ne kiekvienam, koduojantis savąsias prasmes. Vis dėlto 1886 metais „Le Figaro“ dienraštyje Jeanas Moréas išspausdintas „Simbolistų manifestas“ svarbiausiu uždaviniu iškėlė meno tikslą reprezentuoti absoliučiąsias tiesas, kurias aprašyti galima tik netiesiogiai.
Aiškiai ir trumpai tariant, jiems simbolizmas žymėjo visų pirma meną dėl paties meno (tai būdinga daugeliui modernistinių meno šakų) bei susikoncentravimą ne į daiktus, bet jų poveikį, paliekamus pėdsakus. Iš esmės jie priešinosi įsigalėjusiam realizmo stiliui, kuris buvo pradėjęs siekti visiško absurdo ribas tiek literatūroje, tiek teatre.
Taigi M.Maeterlinckas į Paryžių atvyko pačiame įvykių sūkuryje. Naivu būtų teigti, kad naujos pažintys jį paskatino eiti poezijos ir teatro kūrybos keliu. Rašymas, kaip ir bitininkystė (tai, matyt, kažkaip susiję su jo tėvo šiltnamių propagavimu!), būsimajam Nobelio premijos laureatui niekuomet nebuvo svetimi. Net ir eidamas tėvų jam parinktu keliu, M.Maeterlinckas visuomet matė save kūryboje, o rašyti jis pradėjo dar studijų metais. Tai buvo tik laiko klausimas, kada viskas sprogs. Tad aplinkybės negalėjo klostytis dar geriau. Žinoma, jog tuometis bendravimas su Prancūzijos simbolistais pastūmėjo rašytoją konkrečiu keliu.
1890-ieji žymi M.Maeterlincko šlovės pradžią. Tuomet pagrindinis „Le Figaro“ literatūros kritikas, garsusis Octave'as Mirbeau į aukštumas iškėlė jo pjesę „Princesė Malein“ („La Princesse Maleine“), sakydamas, jog šis dramaturgas perspjovė net patį Williamą Shakespeare'ą. Po to pasirodė geriausios ir garsiausios M.Maeterlincko pjesės: „Nekviestoji viešnia“ („L'Intruse“), „Aklieji“ („Les aveugles“) ir „Pelėjas ir Melisanda“ („Pelléas et Mélisande“), kuri, beje, buvo dedikuota pačiam O.Mirbeau.
Ištakos – viduramžių folkloras
Drama „Pelėjas ir Melisanda“ teatro scenoje pirmą kartą pasirodė 1893 metais. Ją režisavo Aurélienas Lugné-Poe, taip pat pirmasis pastatęs legendinę pjesę „Karalius Juoba“. Nors kritika išjuokė spektaklį, jį palaikė tiek simbolistai, tiek ir O.Mirbeau. Šis pastatymas tapo svarbiu žingsniu tolesnei teatro režisūros ir scenografijos raidai. Čia pirmą kartą buvo panaudota perregima, tinklinė uždanga, maksimaliai pritemdytos šviesos, – visas veiksmas vyko prieblandoje, lyg sapne ar kitame pasaulyje. Visa tai – raktiniai dramaturgo kūrybą apibūdinantys žodžiai.
Dramoje, kaip ir operoje, labai svarbūs vandens ir prieblandos motyvai. Melisanda ir Golo susitinka tamsiame miške, šalia šulinio, jie atplaukia į savo naujuosius namus, vandenyje nuskęsta Melisandos karūna ir žiedas ir taip – be galo. Apie tamsą nemažai kalba ir patys personažai, ypač Melisanda, nuolat kenčianti nuo gyvenimo tamsioje pilyje, šalyje, kurioje beveik niekada nešviečia saulė ir nematyti dangaus.
Ieškodami, kas įkvėpė M.Maeterlincką sukurti šią dramą, rastume daug variantų, tačiau vienas jų paaiškintų ypač daug. Viduramžių Europos folklore randame Meluziną, – moterišką vandens telkinių, šaltinių ir upių dvasią, vaizduojamą kaip moterį su žuvies ar gyvatės uodega.
Populiariausia šio mito versija pasakoja apie Presiną, kurią miške medžiodamas sutiko Elinas. Karalius ją vedė su viena sąlyga: jis niekada negalėsiantis įeiti į kambarį, kai ji gimdys arba maudys jų tris dukras. Jis sulaužė savo pažadą, o Presina su mergaitėmis išvyko į legendinę Avalono salą. Čia vyriausioji dukra, būdama penkiolikos, sužinojo tėvo išdavystės istoriją ir prisiekė jam atkeršyti. Su sesėmis įvykdžiusios savo kerštą merginos užsitraukė motinos nemalonę ir buvo nubaustos. Vyriausioji Meluzina buvo pasmerkta kiekvieną šeštadienį vietoje kojų įgauti gyvatės uodegą.
O tuomet istorija kartojasi – ji, kaip ir mama, savo vyrą sutiko miškuose ir sutiko už jo tekėti su viena sąlyga, jog jis niekuomet jos nematys šeštadieniais. Ir nors vyras savo pažadą sulaužė, ji jam atleido. Vis dėlto vėliau, kai per vieną ginčą jis Meluziną pavadino gyvate, ši, pasivertusi į drakoną, jį paliko.
Dramaturgas ir kompozitorius: atitiko kirvis kotą
Melisanda ir Golo susitinka labai panašiomis aplinkybėmis. Mergina, akivaizdžiai išgyvenusi kažką siaubinga, verkia prie vandens, kai ją pamato per medžioklę miške pasiklydęs princas... Nors M.Maeterlincko dramoje nėra tiesioginių sąlygų ir pažadų ar tuo labiau – drakonų, labai aiškiai matomos privatumo, pasitikėjimo ir dėsningo likimo temos. Nežinia, kas ką skatina: Melisandos ir Pelėjo draugystė Golo pavydą ar pavydas – dar artimesnę draugystę. O gal kas nors visai kita?
Labai svarbus čia tampa izoliuotas, tamsus pasaulis, kuriame gyvena personažai. Nuolatinė prieblanda ar net tamsa lydi veiksmo vietas. Golo šeima gyvena pilyje, kuri, atrodytų, stūkso viduryje nieko, atšiauriame krante, o galbūt net saloje, – savotiškame Avalono atitikmenyje. Tai – šiurkštus ir negailestingas pasaulis, kuriame žmonės prisitaiko prie tamsos, atsisakydami ieškoti šviesos. Kiekvienas, bandantis gyventi kitaip, susilaukia kreivo žvilgsnio, tuoj pat smerkiančio ir numatančio jam silpnojo likimą. Tokie du čia ir yra Pelėjas ir Melisanda.
Vis dėlto tai yra tik vienas siauras žvilgsnis į galimas šio kūrinio interpretacijas. Ir tai tėra M.Maeterlincko dramos tekstas, o kiek dar jį užpildo C.Debussy muzikos prasmės... Nors tarp menininkų buvo kilęs nemažas konfliktas ir M.Maeterlinckas „Pelėją ir Melisandą“ išvydo tik praėjus porai metų po kompozitoriaus mirties, rašytojas negalėjo paneigti C.Debussy talento: „Šiuo atveju aš visiškai klydau, o jis buvo tūkstantį kartų teisus.“
Pats kompozitorius ilgai laukė ir ieškojo tinkamo libreto, kūrinio savo operai. „Pelėjas ir Melisanda“ liko vienintelė užbaigta jo opera, kurios premjera įvyko 1902 metais „Opéra Comique“ teatre Paryžiuje. Tuomet prasidėjo naujas šios dramos operoje gyvenimas.
Grįžtant prie simbolizmo, jo principų ir būdų, kaip galima būtų geriau jį suprasti, vienas ryškiausių XX a. literatūros veikėjų Williamas Butleris Yeatsas savo straipsnyje šį stilių įžvalgiai ir subtiliai prilygino ugniai, kuria „tikime dėl to, kad ji palieka pelenus“. Simbolizmo tikroji vertė atsiskleidžia tik patyrus meno kūrinį, sudegus „čia ir dabar“ vykusiam veiksmui ir su savimi išsinešant likusius pelenus – išlikusią prasmę. Kadaise iš dramos ne tik išliko, bet ir radosi nepakartojama opera, iš kurios iki šiol kuriami nauji spektakliai ir interpretacijos.
Kas išliks ir ką išsineš žiūrovas iš „Vilnius City Opera“ „Pelėjo ir Melisandos“?
