Lenkijos teatro scenoje Vroclave praėjusį šeštadienį debiutavęs spektaklis „Mirtis ir mergelė“ neabejotinai įeis į šalies istoriją kaip vaidinimas, sukėlęs didžiausią kultūrinį skandalą nuo sovietmečio eros pabaigos.
Vyriausybinę krizę sukėlęs spektaklis iš tiesų prasideda dramatiškai.
Pakilus teatro uždangai žiūrovus apkurtina tranki sunkiojo roko muzika, o kraują ima kaitinti dviejų nuogų pornografijos aktorių lytinis aktas, atliekamas įvairiomis pozomis.
Sėdint pirmose eilėse puikiai matyti, kad lytinė sueitis iš tiesų nevyksta.
Tačiau toliau esantiems žiūrovams nėra lengva to suprasti, nes vaizdą specialiai apsunkina mirgančios šviesos.
Kaip įsitikino „Lietuvos rytas“, ši scena trunka vos minutę, o mechaninė, bejausmė aktorių sueitis simbolizuoja pagrindinę spektaklio mintį – žmonių emocinį atšalimą, susvetimėjimą.
Už įtaigų tokių temų gvildenimą austrė rašytoja Elfriede Jelinek 2004 metais buvo apdovanota Nobelio literatūros premija, o jos kūrinių motyvai ir įkvėpė režisierę Eweliną Marciniak sukurti spektaklį „Mirtis ir mergelė“.
Nuogybės žiūrovų nenustebino
Spektaklis truko dvi su puse valandos, o minėti antraplaniai aktoriai šaltą, bejausmį seksą vaizdavo tik du kartus – abusyk trumpai.
Tiesa, šiaip nuogo kūno spektaklyje daug. Visi septyni aktoriai – keturi vyrai ir trys moterys – ne kartą vaikšto beveik visiškai nusirengę, ritinėjasi scenoje, gulinėja vienas ant kito, o viena aktorė ilgai maudosi permatomoje dušo kabinoje.
Žurnalistams katalikams skandalingas pasirodė ir režisierės sprendimas aštuntuoju epizodiniu aktoriumi įdarbinti devynerių metų berniuką.
Jų neįtikino režisierės tvirtinimas, kad berniukas pasirodo tiktai tose scenose, kuriose nėra nuogybių.
E.Marciniak tikino, kad jis nuogybių nematė ir per repeticijas.
Nusileidus uždangai žiūrovai stovėdami audringais plojimais atsidėkojo aktoriams – tiek profesionalams, tiek specialiai šiam spektakliui pasamdytiems pornografinių filmų aktoriams. Visi jie nusilenkti išėjo kartu.
Po spektaklio klausinėjami tiek pagyvenę, tiek jauni žiūrovai tvirtino, kad aktorių nuogumas jiems netrukdė, ir teigė, kad spektakliuose Lenkijoje tokie ir dar atviresni vaizdai yra įprasti.
Pornoaktorių vaidyba esą irgi neužkliuvo, nors keli žiūrovai vis dėlto suabejojo, ar tikrai verta buvo kviesti juos ir rodyti atviro sekso imitaciją.
Savo ruožtu garsus televizijos žurnalistas Janas Pospieszalskis, atstovaujantis Lenkijos dešiniesiems, apskritai gailėjosi vykęs iš Varšuvos pažiūrėti šio neva visiškai nevykusio spektaklio.
J.Pospieszalskis teigė pritariantis Lenkijos vicepremjerui Piotrui Glinskiui, kuris tvirtina, kad valstybė turi remti tik katalikiškas ir tradicines šeimos vertybes propaguojantį meną, o ne spektaklius, aukštinančius sugedusius Vakarus ir samdančius pornografijos filmų aktorius.
Gyrė muziką ir choreografiją
Užtat žiūrovai sutartinai gyrė režisierės sprendimą į spektaklį pasikviesti du žinomus pianistus, kurie ne tik grojo scenoje, bet ir kartais netgi atlikdavo aktorių vaidmenis.
E.Jelinek savo knygai pavadinimą „Mirtis ir mergelė“ pasiskolino iš kompozitoriaus Franzo Schuberto kūrinio styginių kvartetui, tad režisierė E.Marciniak nusprendė šio kompozitoriaus kūrybą atlikti gyvai.
Trys scenoje esantys fortepijonai tapo pagrindine scenografijos priemone – jie buvo stumdomi iš vienos vietos į kitą, ant jų buvo šokama, valgoma, vemiama ir mylimasi.
Spektaklis pastatytas kaip savotiška mozaika iš kelių E.Jelinek dramų, o pagrindinis siužetas atitinka matytą austro režisieriaus Michaelio Haneke filme „Pianistė“ („La Pianiste“).
Tiesa, kai kurie žiūrovai teigė, kad scenoje buvo per daug herojų įsikūnijimų ir siužetinių nuokrypių.
Jie esą nesugebėjo suprasti visų scenų simbolinės reikšmės.
Parodė tamsiąją žmogaus pusę
Pati E.Marciniak atsisako komentuoti politinius ginčus dėl spektaklio ir laikinai nebendrauja su žiniasklaida.
Bet anksčiau režisierė yra prisipažinusi, kad E.Jelinek ją žavi, nes sugeba puikiai atskleisti tamsiąją žmogaus pusę.
Esą nors E.Jelinek aprašo tikrovę labai aštriai ir tiesmukiškai, kartais net vulgariai, tai yra tik priemonė skaitytojui sukrėsti ir jo sąžinei pabudinti.
Režisierei pjesėje „Mirtis ir mergelė“ svarbiausia parodyti, kokią neigiamą įtaką asmenybės formavimuisi gali turėti despotiška motinos meilė ir švietimo sistemos teroras.
Pagrindinę spektaklio heroję nuo mažens lydėjo visapusiška valdingos motinos kontrolė, siekis dukterį išauginti garsia pianiste.
Merginą nuolat spaudė gniuždantys motinos žodžiai, esą ji, užsispyrėlė, blogu grojimu nori ją nuvaryti į kapus arba išginti į senelių namus.
Kaskart namuose girdėdama, kad yra negraži ir negabi, o muzikos mokykloje lydima žodžių, kad „arba esi nugalėtojas, arba niekas“, herojė pati tampa iš studentų besityčiojančia dėstytoja.
Aplinkinių žlugdoma herojė virsta savigraužą kenčiančia mazochiste ir į tyrą studento meilę atsako prašymu ją mušti ir smaugti. Paskutinėje scenoje herojė kruvina guli ant grindų.
Neaišku, ar ji gyva, ar mirusi, ir net graži F.Schuberto muzika nepajėgia sušvelninti slogaus įspūdžio apie tragišką žmonių susvetimėjimą.
Dienraščio „Gazeta Wyborcza“ teigimu, spektaklis atskleidžia, kad žmonės yra tapę „emociniais invalidais“, kad intymiuose santykiuose dominuoja šaltis, o vyrai į moteris žiūri vien kaip į pasitenkinimo objektą.
Lenkijos teatro viltis
Vos penkerius metus teatre dirbanti 31-erių E.Marciniak jau yra priskiriama prie talentingiausių šalies režisierių, o išgarsėti jai padėjo ankstesnis kitas spektaklis pagal E.Jelinek kūrybą.
2012-aisiais Gdansko teatre sukurtas spektaklis „Mėgėjos“ laimėjo pagrindinį prizą Lenkijos teatrų festivalyje „Kontrapunkt“, o dienraštis „Rzeczpospolita“ vaidinimą pripažino geriausiu metų pastatymu šalyje.
Žinomas teatro kritikas Jacekas Cieslakas pareiškė, kad spektaklis „Mirtis ir mergelė“ yra geriausias iš visų, kuriuos yra pastačiusi E.Marciniak. Šis darbas, kaip ir „Mėgėjos“, greičiausiai sulauks pripažinimo ir užsienio scenose.
Tačiau tėvynėje valstybinių apdovanojimų spektaklis gali nebepelnyti.
Mat jį apgaubė dar neregėti politiniai ginčai.
Audrinasi ir Bažnyčia, ir valdančioji TTP.
Gudri reklama ar provokacija?
Katalikišką visuomenės dalį pirmiausia apstulbino teatro sprendimas pasamdyti du pornografinių filmų aktorius iš Čekijos.
Gandas apie tai dar rugsėjį sukėlė aistrų Vroclavo merijoje.
Net tuo metu šalį valdžiusios liberalios Piliečių platformos partijos (PPP) atstovai pasiūlė uždrausti spektaklį.
Manoma, kad PPP išsigando, jog prieš artėjančius Seimo rinkimus gali būti apkaltinta amoralumo propaganda.
Tiesa, teatro vadovams patikinus, kad spektaklis bus aukšto meninio lygio, o pornoaktorių vaidmuo tebus simbolinis, ginčai aprimo.
Tačiau emocijos Vroclave iš naujo užvirė prieš dvi savaites, kai mieste pasirodė afišos su prierašu, kad spektaklį dėl jame rodomų atvirų sekso scenų galės išvysti tik suaugusieji.
Žinoma, taip teatro vadovai siekė suintriguoti žiūrovus, o pastarieji iš tikrųjų puolė prie kasų ir išpirko bilietus į visus spektaklius iki metų pabaigos.
Vis dėlto dalis katalikų žurnalistų įtaria, kad teatro direktorius Krzysztofas Mieszkowskis, ką tik išrinktas į Seimą naujos liberalios Šiuolaikinės partijos sąraše, sąmoningai siekė politinio skandalo.
K.Mieszkowskis esą siekė išprovokuoti Seimo rinkimus laimėjusią ir vyriausybę be jokių koalicinių partnerių suformavusią katalikiškąją TTP.
Ši partija skelbė, kad sieks propaguoti tik tradicines šeimos ir krikščioniškas vertybes aukštinantį meną, tad negalėjo likti abejinga pornografinių filmų aktorių pasirodymui valstybinio teatro scenoje.
Prieš premjerą – riaušės
Į pirmąjį „Mirties ir mergelės“ spektaklį žiūrovai galėjo patekti tik padedami policininkų.
Premjerą bandė sužlugdyti tautinių radikalų organizacija ONR ir katalikiška Gyvojo rožinio draugija – aktyvistai blokavo įėjimą į teatrą.
Protestuotojus iš dalies sukvietė vicepremjeras ir kultūros ministras P.Glinskis, paraginęs uždrausti pjesę ir pagrasinęs sumažinti Vroclavo teatrui finansavimą, jei spektaklis bus rodomas.
Be to, ONR aktyvistai Vroclave plėšė ar dažais tepliojo spektaklio afišas, kuriose vaizduojama į kelnaites ranką įsikišusi ir besimasturbuojanti mergina.
Tiesa, afišų naikinimas netikėtai dar labiau padidino susidomėjimą pjese ir visi bilietai į šių metų vaidinimus buvo išgraibstyti.
Bet isteriškas spaudimas tęsėsi. Kitą dieną po spektaklio premjeros kažkas kiaušiniais ir pomidorais apmėtė teatro direktoriaus tėvų namą.
O premjerės Beatos Szydlo kanceliarijos vadovė Beata Kempa pareiškė, kad valdžia sieks nubausti pornografijos teatre skleidėjus.
K.Mieszkowskis neatsilikdamas paskelbė, kad artimiausiomis dienomis pasiūlys Seimui atstatydinti P.Glinskį.
Ministro grasinimas sumažinti finansavimą, regis, ne juokais įsiutino teatro direktorių, šis netrukus apkaltino P.Glinskį vykdant politinę diktatūrą ir padavė jį į teismą.
Šis kaltinimas ministrui yra labai skaudus, nes jo brolis yra žinomas teatro režisierius, o kelios giminaitės yra aktorės. Apžvalgininkai spėja, kad P.Glinskis, nepartinis intelektualas, profesorius, ilgametis Lenkijos sociologų draugijos pirmininkas, tapęs katalikiškos partijos ministru panoro parodyti jai ištikimybę ir perlenkė lazdą.
K.Mieszkowskis užsipuolė ir Lenkijos katalikų bažnyčią. Esą mokyklose per tikybos pamokas skleidžiamos dogmos ir paskatino nacionalistinį jaunimą blokuoti Lenkijos teatrą.
Tokie žodžiai jau įžeidė Vroclavo vyskupą – jis šiuos kaltinimus pavadino absurdiškais ir pasmerkė pornografinių filmų aktorių įdarbinimą valstybiniame teatre.
Ministras užsipuolė žurnalistus
Toks keistas trileris rutuliojosi toliau. Kitą dieną po premjeros P.Glinskis jau ėmė sankcijomis grasinti visuomeninei televizijai, gynusiai spektaklio kūrėjus.
P.Glinskis įsižeidė dėl televizijos „TVP Info“ žurnalistės Karolinos Lewickos prašymo paaiškinti, kokiu įstatymu remdamasis ministras norėjo uždrausti spektaklio premjerą.
Kultūros ministras premjeros išvakarėse iš tiesų išsiuntė tokį prašymą Žemutinės Silezijos regiono vadovui, tačiau pastarasis pareiškė negalintis kištis į teatro darbą.
Vicepremjero pareigas vyriausybėje einantis P.Glinskis ne atsakė į žurnalistės klausimą, o apkaltino ją ir visą televiziją vykdant prieš naująją valdžią nukreiptą propagandą. Įsijautęs jis dar ir pagrasino įvesti tvarką.
Po žinių laidos „TVP Info“ atstovai išplatino viešą kreipimąsi, kuriame pareikalavo, kad P.Glinskis atsiprašytų žurnalistų už neteisingus kaltinimus.
Nenorėdama aštrinti konflikto, „TVP Info“ vadovybė laikinai sustabdė žurnalistės K.Lewickos įgaliojimus, tačiau pridūrė: pritariame reikalavimui, kad ministras atsiprašytų televizijos darbuotojų.
P.Glinskio siekis kištis į Lenkijos teatro Vroclave darbą tapo vienu postūmių spontaniškai steigti Demokratijos gynimo komitetą (DGK).
Per dvi dienas tinkle „Facebook“ prie šios iniciatyvos prisijungė keliasdešimt tūkstančių žmonių, tad buvo nuspręsta įkurti visuomeninę organizaciją tokiu pat pavadinimu.
Vienas DGK steigėjų, 47 metų Mateuszas Kijowskis „Gazeta Wyborcza“ pareiškė, kad į organizaciją buriasi žmonės, pasipiktinę nedemokratiškais, cenzūra kvepiančiais naujosios vyriausybės veiksmais.
Savo ruožtu kultūrininkus labiausiai gąsdina TTP lyderių pažadai finansuoti vien tautiškumą ir katalikiškas vertybes aukštinantį meną.
Valdžia taip pat žada tik tinkamų pažiūrų žmones skirti valstybinių žiniasklaidos priemonių vadovais.
Akivaizdu, kad ginčai dėl spektaklio „Mirtis ir mergelė“ Lenkijoje neišblės dar ilgai.
