Šiomis dienomis daug kas sveikina naujai išrinktą Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro vadovą, tiesa, labiau užsienyje nei Lietuvoje garsų ir mylimą, daugiau užsienyje nei Lietuvoje spektaklių pastačiusį, tarptautinių festivalių laurų ir visokiausių teatrinės institucijos vizijų prisirinkusį režisierių Liną Zaikauską. O aš reiškiu jam nuoširdžią užuojautą: atsisveikink, mielas Linai, su savo „arkliuku“ – režisūrine kūryba, meninėmis ambicijomis ir savo gimtojo miesto teatrui žadama nauja šviesele teatro mago Juozo Miltinio sukurto, deja, jo paties ir sugriauto tunelio gale...
Nuo šiol penkerius metelius tarsi kokiam politinio pasitikėjimo valdininkui teks užsiimti pilka administracine tarnyste: samdyti kitus režisierius ir jų pasirenkamas kūrybines komandas, stengtis sugyventi net su trimis teatre egzistuojančiomis profsąjungomis, išgyventi kapitalinę teatro rekonstrukciją ir spektaklius jiems nelabai pritaikytoje erdvėje, gauti vos septynių šimtų eurų mėnesio atlyginimą, o dažną rytą atsibudus perskaityti eilinį paskvilį apie kokį nors nelabai apgalvotą savo paties poelgį ar nepavykusį teatro kūrinį, už kurį lyg ir esi, bet iš esmės juk negali būti visiškai atsakingas.
Spektaklius kurs prieš tai buvusio vadovo suformuota, iš visko sprendžiant, labai jaunatviška ir gana aikštinga nuo šiol tavo vadovaujamo teatro trupė, bet tu negalėsi daryti jai rimtos įtakos, jos ugdyti, negalėsi mokyti jaunų aktorių. Su jais dirbs, studijuos, repetuos kiti režisieriai, kiti kūrėjai. O tai panašiai tas pats, jeigu leidyklos vadovas neturėtų galimybių kurti ir leisti savo paties knygų; laikraščio ar žurnalo vyriausiasis redaktorius – redaguoti savo korespondentų tekstų, pats rašyti straipsnių ir komentarų; miesto vyriausiasis dailininkas ar dizaineris – pats kurti, projektuoti, rengti parodų ar bent jau būti jų bendraautoris.
Dabar egzistuojanti tvarka, Kultūros ministerijos rengiami teatrų vadovų konkursai – teisiškai gal ir tvarkingi, bet tų vadovų – jeigu jais tampa puikių vadybos gebėjimų turintys menininkai – tolimesnio darbo sąlygos absurdiškos, visiškai iškraipančios kūrybinio kolektyvo egzistavimo esmę ir prasmę. Dauguma dabartinių kultūros įstaigų vadovų tėra politikų įtakojamų ministerijos ir savivaldybių mechanizmų marionetės, besistengiančios sustyguoti joms tekusių „fabrikėlių“ finansinį, techninį, rinkodarinį ir bent šiek tiek kūrybinį potencialą. Ar tai vieno žmogaus, juo labiau menininko, jėgoms?
Pabandykime įsivaizduoti Panevėžio dramos teatrą praeityje garsų ir žymų ne Juozo Miltinio, Vilniaus akademinį – ne Henriko Vancevičiaus, Jaunimo teatrą – ne Dalios Tamulevičiūtės ar Eimunto Nekrošiaus, Klaipėdos – ne Povilo Gaidžio, Kauno dramos – ne Jono Vaitkaus, Vilniaus mažąjį – ne Rimo Tumino vardais, o šiems ir kitiems teatrams anuomet vadovavusių direktorių pavardėmis. Ar kas nors jas menate? Ar kas nors, prieš tai „nepasigūglinę“, žinote, kokių Kultūros ministerijos konkursuose išrinktų asmenybių vadovaujamos gali rimtais kūrybiniais pasiekimais didžiuotis šiandieninės valstybinės scenos meno šventovės?
Ankstesniais laikais teatrų direktoriais, jų pavaduotojais dirbo dažniausiai vietinės valdžios statytiniai, geresniu atveju – žymiųjų režisierių pakviesti gerų organizacinių, dabartine kalba, kultūros vadybos įgūdžių turintys bendraminčiai. Ir laimė, kad jie neturėjo tokių galių ir galimybių, kokias turi šiandieniniai tarnautojai ir valdininkai. Ne vienas dirbo puikiai, teatrai daugiau ar mažiau, bet gana sėkmingai laikėsi ūkiškai ir finansiškai. Tarp direktorių, apšvietimo ir garso technikų, administratorių ir bufetininkių visada buvo įdomių, charizmatiškų, iki šiol prisimenamų žmonių. Tačiau teatro menas yra negailestingas. Jo istoriją lemia ir joje išlieka išskirtinai meniškos sielos: režisieriai, aktoriai, pjesių autoriai, scenografai, kompozitoriai.
Sunku suprasti, kodėl šių laikų Lietuvos kultūros ministerijos rengiamuose konkursuose laimėję, valstybinių teatrų vadovais tapę menininkai lieka (o gal priversti likti?) paraštėse. Ar ne todėl nebeturime „vardinių“ valstybinių teatrų? Juk renkamas ne teatro meno vadovas, tik eilinio „fabriko“ direktorius. Todėl ir keista, ir nelabai, kai prie konkurso komisijos durų rikiuojasi itin marga ir nebūtinai išskirtinai kūrybinga publika. O tuomet, kai laimi kūrybingiausias, tenka jį ne vien sveikinti, bet ir nuoširdžiai užjausti.
