M.Pletniovo meistrystė nenustelbė kito vakaro svečio – Gidono Kremerio vadovaujamo orkestro „Kremerata Baltica“ aukštojo griežimo pilotažo. Šis kolektyvas, kaskart įžengęs į sceną, verčia stebėtis: kaip įmanoma groti sudėtingiausią muziką taip vieningai ir išraiškingai be dirigento? Specialiai šiems muzikantams sukurtos Antono Weberno Styginių kvarteto, Gustavo Mahlerio ir Alfredo Schnittke‘s fortepijoninių kvartetų aranžuotės vakare puikiai atskleidė sodrią orkestro spalvų paletę ir gyvybingą skambesį.
Vis dėlto didžioji koncerto intriga buvo M.Pletniovo atliekami Johanno Sebastiano Bacho Pirmasis ir Josepho Haydno 11-asis fortepijoniniai koncertai. Mat dirigentas ir kompozitorius M.Pletniovas buvo kone atsisveikinęs su pianisto karjera, kai atrado japonų firmos „Shigeru Kawai“ fortepijoną. Jį maestro jau pora metų vežiojasi su savimi stebindamas pasaulio sales išgaunamais garsiniais efektais. Mat šie instrumentai išsiskiria iš kitų labai plačia dinamine skale ir klaviatūros klusnumu.
„Pilotas mėgėjas tik mėgaujasi skrydžiu, todėl jam nereikia ypatingo lėktuvo, kaip pilotui akrobatui, išdarinėjančiam triukus ore. Aš nesu pianistas mėgėjas, todėl man reikia ypatingo instrumento“, – aiškino M.Pletniovas, beje, mokantis valdyti tikrą lėktuvą ir sraigtasparnį.
Maestro į Vilnių atlydėjęs „Shigeru Kawai“ fortepijonas yra pritaikytas jo specifiniams poreikiams. Gastrolėse, prieš kiekvieną koncertą ir po jo, instrumentą prižiūri kartu su atlikėju keliaujantys kvalifikuoti technikai.
Kaip M.Pletniovas būtų pagrojęs specialiai Vilniaus fortepijono muzikos festivaliui šiemet paskolintais Bairoito (Vokietija) manufaktūros „Steingraeber & Söhne“ fortepijonais, lieka tik spėlioti. Specialistų manymu, tikrai kitaip, nei girdėjome šeštadienio koncerte. Šie instrumentai ne taip lengvai valdomi.
Tačiau pianistų tandemai ir M.Rubackytė, jais groję šešiuose festivalio koncertuose, atskleidė įspūdingą „Steingraeber & Söhne“ fortepijonų garso kokybę, šiltą ir rafinuotą skambesį.
Festivalio rengėja įpynė į jo programą ryškią Franzo Liszto muzikos giją ir pakvietė į Vilnių vienus geriausių jo kūrybos atlikėjų, o būtent „Steingraeber & Söhne“ instrumentu grojo pats fortepijono karalius F.Lisztas. Tad, galima sakyti, festivalyje išgirdome etalonines jo kūrinių, tarp jų – iki šiol neskambėjusių Lietuvoje, interpretacijas.
Ir pats festivalis skleidėsi kaip vientisas intriguojantis kūrinys. M.Rubackytė dar kartą metė iššūkį kolegoms, mėgstantiems vadinti festivaliais paprastas koncertų serijas.
