Linko į eksperimentus
Kaip ir daugelis XIX-XX a. sandūros menininkų, C.Debussy buvo smarkiai paveiktas simbolistų judėjimo. Tai akivaizdžiai liudija jo vienintelė opera „Pelėjas ir Melisanda“ pagal Maurice‘o Maeterlincko pjesę, kurią išgirsime gruodžio 3 ir 5 dienomis Vilniaus kongresų rūmuose, naujame „Vilnius City Opera“ spektaklyje.
Pianinu mokęsis groti nuo septynerių metų, dar būdamas dešimties, jaunasis Claude‘as įstojo į Paryžiaus konservatoriją, kur praleido 11 metų. Kaip ir kompozitorius Georges‘as Bizet, jis buvo puikus pianistas – gebėdavo pagroti bet kurį kūrinį, net matydamas natas pirmą kartą, tad galėjo tapti puikiu profesionaliu pianistu. Tačiau C.Debussy linko į eksperimentus, jam rūpėjo tai, ko tuomet nebuvo mokoma.
1880-aisiais susipažinęs su jaunojo prancūzo darbu Piotras Čaikovskis laiške rašė: „Tai labai gražus kūrinys, bet jis tikrai per trumpas. Nė vienos užbaigtos minties, forma labai sutraukta ir trūksta vientisumo.“
Vos sulaukęs 18-os, C.Debussy buvo pradėjęs kurti muziką ir turėjo savo braižą, tad į jį smigo ir kritiškas žvilgsnis, lydėsiantis kūrėją visą jo karjerą greta pripažinimo. Pavyzdžiui, po „Fauno popietės“ skandalingos premjeros (1894 m.) kritikai rašė: „Tokie kūriniai yra skirti tik rašyti, bet ne atlikti“. Anuomet šis, vos dešimties minučių trukmės kūrinys, sukėlęs perversmą muzikos pasaulyje, sulaukė patyčių.
Garsėjo ir romanais su moterimis
C.Debussy pradėjo anksti garsėti ne tik savo muzika, bet ir romanais. Vienas jų, trukęs net aštuonerius metus, nemenkai paveikė kompozitoriaus pasaulėžiūrą. Mat jo simpatija ištekėjusi dainininkė Marie Blanche Vasnier jį supažindino su įtakingiausiais to meto rašytojais ir jų darbais, įkvėpusiais pirmuosius C.Debussy kūrinius.
1884 m., savo paties nuostabai apdovanotas Romos prizu už kompoziciją „Sūnus palaidūnas“, C.Debussy gavo stipendiją ir išvyko studijuoti į Menų akademiją Romoje, Mediči viloje. Sprendžiant iš laiškų mylimajai, kompozitoriaus Italija nežavėjo: kūrybinė atmosfera ten jam atrodė slogi, kompanija kėlė nuobodulį, maistas buvo prastas, būstas bjaurus.
Jo nežavėjo ir itališkoji opera, visiškai neatitikusi jo skonio. Apimtas depresijos C.Debussy negalėjo kurti. Kolegos Italijoje jį praminė „tamsos princu“. Vis dėlto 1885 m. birželį nusivylimas jį paskatino žengti savo keliu: „Institutas to neleis, bet aš pernelyg įsimylėjau savo laisvę ir pernelyg tikiu savo idėjomis!“ – rašė kompozitorius.
C.Debussy savo kūryba stengėsi ne perteikti jausmus, kaip kiti, bet fantazuoti, svajoti: „Niekada negalėjau gyventi tarp žmonių. Juk kūrėjas gyvena savo svajų ir fantomų pasaulyje“, – teigė menininkas.
Ne veltui jį įkvėpė ne tik simbolistų tekstai, ieškoję naujų prasmių senuose žodžiuose, bet ir impresionistai tapytojai, kūrę begales mirguliuojančių tos pačios spalvos variacijų. C.Debussy kūrė savo muziką, kurios neįprastas skambesys trikdė klausytojus, o akademikai vadino „keista“.
Kaip daugelis jo meto jaunų muzikų, C.Debussy buvo Richardo Wagnerio gerbėjas. Šio kompozitoriaus muzika smarkiai paveikė jo kūrybą, ypač operą „Pelėjas ir Melisanda“. Joje išnyko arijos, svarbiausiu tapo natūralus žodžio skambesys.
1889 m. Paryžiaus parodoje C.Debussy išgirdo Javos Gamelano muziką ir pirmasis iš Vakarų kompozitorių susidomėjo rytietiškais motyvais, kurie tapo taip pat ryškiu jo kūrybos bruožu.
Nuo savižudybės sulaikė dukra
Nutrūkus ilgametei C.Debussy draugystei su M.B.Vasnier, jis užmezgė virtinę romanų su įvairiausiomis dailiosios lyties atstovėmis ir net buvo trumpai susižadėjęs. Toks elgesys buvo nepriimtinas visuomenei, ir menininkui kainavo kelias draugystes. Tačiau C.Debiusi tai nerūpėjo.
Vis dėlto 1899 m. kompozitorius vedė modelį Rosalie Texier grasindamas nusižudyti, jei ši nesutiksianti tekėti. Tai buvo meili, praktiška, tiesmuka, visų mėgstama mergina, bet ilgainiui kompozitorių ėmė nervinti jos ribotas intelektas ir menki muzikiniai gebėjimai, be to, jos grožis blėso, o ji niekaip negalėjo susilaukti vaikų.
1904 m. C.Debussy gyvenime atsirado pripažinta dainininkė, Paryžiaus bankininko žmona Emma Bardac. Ji buvo išsilavinusi moteris, puiki pašnekovė. Naujoji pora slapta atostogavo Džersio saloje, o iš jos grįždamas C.Debussy laišku pranešė žmonai apie skyrybas.
Likus penkioms dienoms iki penktųjų vestuvių metinių, Rosalie bandė žudytis, šaudama sau į krūtinę vienoje pagrindinių Paryžiaus aikščių. Tačiau kulka tik įstrigo viename jos stuburo slankstelių visam likusiam gyvenimui.
Kilo ilgai trukęs skandalas, bet 1905 m. įsimylėjėliai susituokė ir trumpam pabėgo nuo viešumos į Angliją. Grįžę jie nusipirko namą Paryžiuje, kur Debiusi ir gyveno iki pat mirties.
Vienintelis poros vaikas Claude Emma, meiliai vadinta Chou Chou (Šu Šu), gimė tuoktuvių metais. Ji buvo didžiausias kompozitoriaus įkvėpimas. Ne veltui 1905-aisiais radosi vienas genialiausių C.Debussy kūrinių „Jūra“ („La mer“).
Savo gyvenimo pabaigoje, jau sunkiai sirgdamas, C.Debussy prisipažino, kad dukra jį sulaikė nuo savižudybės. Chou Chou tėvą pergyventi vos metus – difterijos epidemijos metu gydytojas lemtingai suklydo parinkdamas jai gydymą.
O C.Debussy mirė nuo vėžio 1918 m. savo namuose. Laidotuvių procesija slinko tuščiomis, vokiečių bombarduojamomis Paryžiaus gatvėmis.
Visa C.Debussy šeima yra palaidota mažose Passy kapinėse, vykdant paskutinį kompozitoriaus norą ilsėtis „tarp medžių ir paukščių“.
Pirmąją Melisandą 1902 m. premjeroje kūrusi Mary Garden apie kompozitorių yra sakiusi: „Tikrai nežinau, ar C.Debiusi kada nors ką nors iš tiesų mylėjo. Jis mylėjo savo muziką ir tikriausiai save. Jis buvo labai keistas žmogus.“
