— Monika, trumpai pristatyk savo filosofiją ir požiūrį į teatrą.
— Mano kūryba yra įvairių teatro formų, principų, elementų maišymas ir liejimas. Aš vengiu ribų ir apibrėžimų. Vadovaujuosi tasykle, kurią išmokau studijuodama Anglijoje: geriausiam sprendimui tinkamiausia priemonė. Nesvarbu, ką ir kaip naudoti – svarbu įgyvendinti tam tikrą idėją. Nespraudžiu savęs į rėmus. Norėčiau, kad taip visada būtų. Pats žaviausias dalykas, kai niekada nenustoji ieškoti.
— Kas yra kūnas aktoriui?
— Pirmiasia įrankis perteikti idėją. Vienas garsių Anglijos choreografų yra pasakęs, jog kūnas niekada nemeluoja. Tik užlipęs ant scenos aktorius ar šokėjas minimaliu gestu atsiskleidžia žiūrovui. Kūnas yra labai išraiškingas – aktorius gali nekalbėti, bet vien iš jo stovėsenos bus aišku, kokiam socialiniam sluoksniui priklauso, kokia jo pasaulėžiūra.
Tai, ką K.Stanislavskis atskleisdavo per psichologiją, judesio teatro mokytojas Jerzy Grotowskis perteikdavo kūnu. Judesiu gali išreikšti tas pačias emocijas ir jausmus. Tai psichologijos išraiška per fiziką.
— Kodėl pasirinkai statyti būtent M.Ravenhillo „Baseiną (be vandens)“?
— Šią pjesę radau dar studijuodama magistrą Anglijoje. Imtis šiuolaikinės dramaturgijos yra sudėtinga. Sunku rasti gerą, turiningą kūrinį – dramaturgiją, kuri ne tik paviršutiniškai kažką skelbia ir šokiruoja, bet turi gilesnę prasmę.
„Baseinas (be vandens)“ – iškalbinga pjesė. Šį kūrinį visus metus „nešiojausi“. Lietuvoje bandžiau siūlyti ne vienam teatrui, bet gali būti, kad prisibijota būtent šiuolaikinės dramaturgijos ir M.Ravenhilo, kurio kalba yra aštri ir drąsi. Jis nevynioja žodžio į vatą, ką galvoja, tą tiesiai ir sako. Man labai pasisekė, kad Panevėžyje vyko dirbtuvės ir buvau pastebėta. Galų gale galiu inscenizuoti kūrinį, kuris šiuo metu, man atrodo, yra labai aktualus ir svarbus.
— Kokios problemos ir klausimai keliami šioje pjesėje?
— Norėčiau, kad atsiskleistų meno ir žmogiškosios etikos konfliktas – tai, mano galva, šiandien labai aktuali tema. Kur toji riba, skirianti meną ir žmogiškumą? Šis konfliktas apnuogina žiaurią žmogaus prigimtį, kuri glūdi mumyse. Tai pavydas, noras dominuoti, bet kokia kaina patenkinti savo ego.
Spektaklio aktoriai – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos magistrantai, randantys laiko ir teatrinei praktikai. Prieš repeticiją pakalbinome Eglę Ancevičiūtę, Justiną Nemanytę, Povilą Adomaitį ir Anuprą Jucių.
— Kas aktoriui yra kūnas?
P.Adomaitis: Man tai įrankis, forma, materija, kuri padeda judėti, išreikšti save, bet jis atspindi sielą, žmogaus vidų.
J.Nemanytė: Scenoje kūnas yra instrumentas ir tam tikra kalbos, prasmės išraiška. O gyvenime kūnas yra grožis, bet ne lėkštąja prasme. Kūnas turi nardinti į gyvenimą. Jis padeda išgyventi, susimedžioti patiną, rodyti savo pranašumą.
E.Ancevičiūtė: Sunku dirbti su aktoriumi, kuris yra „išpleręs“. Sveikame kūne — sveika siela. Reikia save prižiūrėti, kad jaustum tonusą. Žmogaus saviraiška pereina į kitą kokybę, kai jis maksimaliai panaudoja kūną.
— Kokia buvo jūsų pirmoji pažintis su „Baseino“ medžiaga? Ar ji buvo lengvai suprantama?
E.Ancevičiūtė: Kai perskaičiau pjesę pirmą kartą, daug ko nesupratau, bet ji paliko gerą įspūdį. Mes net dabar atrandame naujų dalykų, gilinamės. Nors siužetą iš karto supratau, pjesė parašyta labai nestandartiškai. Su tokia forma retai susiduriame, mums tai buvo nauja, nes studijose nagrinėjome klasiką.
A.Jucius: Mes įpratę dirbti su dėstytojais Anužiais, lendame į sudėtingą psichologinį teatrą, klasikinę dramaturgiją. Susitikimas su Monika buvo įdomi permaina. Iš pradžių ši pjesė sutrikdė, bet kuo toliau, tuo labiau aiškėja, kad joje kalbama apie šiuolaikines problemas.
P.Adomaitis: Man pjesė patiko, nes ji neįprasta. Nudžiugau, kad kursime performansą. Jų Lietuvoje beveik nėra, lyginant su kitomis šalimis. Man tai buvo naujas vėjas, nauji išbandymai, Tai labiausiai jaudino.
J.Nemanytė: Kai Monika atsiuntė pirmąjį pjesės variantą – vientisą monologą, dar nesuskirstytą vaidmenimis, iš karto kilo vaizdinės asociacijos. Pjesės prasmės labai artimos tam, kas vyksta čia ir dabar. Kūrinys mane įtraukė. Mūsų profesijoje pavydas, fikcija, kičas, diletantizmas labai populiarėja, tampa itin sunku grįžti prie šaknų ir vertybių.
— Personažai, kuriuos vaidinate, yra nesuasmeninti. Ar jie įkūnija kažkokią visumą, ar vis dėlto gali būti segmentuojami?
M.Klimaitė: M.Ravenhillo pjesėje veikėjų iš viso nėra. Jų išskyrimas buvo mano idėja. Veikėjų gali būti vienas, gali būti dešimt. Man pasirodė, kad keturi yra optimalus ir veiksmingas aktorių skaičius.
E.Ancevičiūtė: Monikos interpretacijoje personažai įgauna savo charakteristikas. Anupras yra dominuojantis, o Povilo personažas visiškai priklausomas nuo grupės, jei nėra grupės — nėra ir jo.
J.Nemanytė: Personažai ieško stiprybės grupėje, jie neieško stiprybės savyje. Jie yra stiprūs tik kartu.
www.kunasmag.lt
