Kodėl ši opera mums neįprasta? Ji parašyta pagal simbolisto Maurice‘o Maeterlincko pjesę proza, jos neperdarinėjant libretui, tik šiek tiek patrumpinant. „Pelėjuje ir Melisandoje“ nėra arijų ir įsimenamų vokalinių motyvų – solistų ir orkestro partijos liejasi kaip vienas banguojantis muzikos srautas.
Gruodžio 3-osios premjeroje publika kantriai išsėdėjo tris valandas. Be to, išpirkti net keturi „Pelėjo ir Melisandos“ spektakliai (du nebuvo ir skelbiami), nors jie netrykšta kalėdine nuotaika.
Vis dėlto veikalą tikrai verta išgirsti dėl muzikų ansamblio. Rusų baritonas Jevgenijus Ulanovas (Golo), lietuvių sopranas Jurgita Adamonytė (Melisanda), italų tenoras Giuseppe Filianoti (Pelėjas) puikiai įvaldė sudėtingą M.Maeterlincko tekstą, o G.Rinkevičiaus dirguojamas Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras – operos dramaturgiją, tad spektaklis prikaustė dėmesį tirštėjančia grėsmės atmosfera ir tragiška atomazga.
Įdomu, kad pagrindiniu jo personažu tapo Golo – Pelėjo vyresnysis brolis, sėjantis smurtą šeimoje. Tik įtaigaus artisto J.Ulanovo kuriamo Golo siautėjimas dėl žmonos Melisandos neištikimybės kartais labiau priminė patologišką brutalumą nei didžiulės meilės išprovokuotus veiksmus.
Efemeriškoje M.Maeterlincko pjesėje yra daug neapibrėžtumo, neaiškių užuominų ir nutylėjimų, o Dalios Ibelhauptaitės režisuotame „Vilnius City Opera“ spektaklyje tarsi bandoma iliustruoti abstraktų siužetą, spektaklis alsuoja realizmu.
Daug kas krūptelėjo, išvydę Melisandos mirties scenoje tikrą kūdikį – mažylių atranką laimėjusi Emilija „vaidino“ esą tik ką gimusią herojęs dukrą. Nieko nuostabaus, jei mergytė būtų pradėjusi klykti scenoje – juk atsidūrė prieš tūkstantinę auditoriją, o buvo jau po 22 val. Gal, kūrėjų nuomone, spektaklis dėl to būtų tik laimėjęs? Ar yra ribos, kurių menininkai neturėtų peržengti net šiais liberaliais laikais?
Šiek tiek erdvės vaizduotei „Pelėjuje ir Melisandoje“ suteikė vaiduokliškos kaukės ant pilies, į kurią atitekėjo Melisanda, sienų, šykštūs, jeigu ne skurdūs, apšvietimo efektai. Tačiau scenoje riogsantys sunkiasvoriai metalo luitai ir konstrukcijos (scenografas Marijus Jacovskis) turėjo mažai bendro su impresionizmo estetika.
Labai žemiški atrodė ir Pelėjas su Melisanda. Ekspresyvi, koketiška J.Adamonytės herojė nepriminė tylios ir baikščios būtybės, kaip ją apibūdino Golo senelis karalius Arkelis (Tadas Girininkas). O jos „nekaltus žaidimus“ su Pelėjumi režisierė pavaizdavo ir drąsia erotiška scena, kurioje Melisanda raitosi ant grindų nuogomis šlaunimis, o Pelėjas jas glosto ir pats iki pusės nusirengia.
Britų dizainerio Jono Morrellio Melisandai sukurta balta undinės silueto suknia, kuria ji vilki pirmoje scenoje, tarsi pabrėžė jos mistinę kilmę: M.Maeterlincko pjesės herojė yra siejama su viduramžių Europos folklore sutinkama vandens telkinių dvasia Meluzina, kuri vaizduojama kaip moteris su žuvies uodega. Tačiau kitų personažų tamsūs griežtoki kostiumai paryškino spektaklio realizmą.
Gal vaizdo menininkai galėjo suteikti C.Debussy operai artimesnę išraišką? Juk C.Debussy sėmėsi įkvėpimo tapytojų impresionistų drobėse, simbolizmas priešinosi realizmo stiliui. Apie tai „Vilnius City Opera“ rašė savo reklaminiuose tekstuose, bet praktikoje mažai pritaikė.
Kad ir kokių atsiliepimų sulauktų spektaklis, „bohemiečiai“ atvėrė sostinės publikai jau antrą sudėtingą XX amžiaus operą. „Pelėjas ir Melisanda“ iki šiol buvo inscenizuota tik Klaipėdos muzikiniame teatre.
2011-aisiais „bohemiečiai“ pirmą kartą Lietuvoje parodė Leošo Janačeko „Katią Kabanovą“. Ši realistiška, šiurkšti iki brutalumo opera labiau tiko D.Ibelhauptaitės stiliui.
