Susitikimas su sužadėtiniu Vilniuje Katerinai maloni staigmena, jie atsidūrė tuo pačiu metu ir toje pačioje vietoje netyčia susiklosčius aplinkybėms. Lietuvoje užaugusi, čia studijavusi K.Tretjakova jau seniai ir pati norėjo, ir teatro buvo kviečiama atvykti į Vilnių, bandė derinti datas, tvarkaraščius ir tik šį gruodį jai atsirado laisva savaitė, kurią galėjo skirti spektakliui Lietuvoje.
„Studijų metais esu čia dainavusi nedidelį vaidmenuką, bet dabar grįžtu su pagrindine partija. Taigi, galima sakyti, tai mano debiutas Vilniuje. Ypatingo jaudulio nejaučiu – tik džiaugsmą širdyje. Į spektaklį ateis labai daug mano draugų, šeimos narių, gerų žmonių, kuriuos pažįstu ir kurie man labai padėjo studijų metais. Tai labai gražus įvykis mano gyvenime“, – spektaklio išvakarėse džiaugėsi Katerina.
Maža to, Violeta – vienas mėgstamiausių Katerinos vaidmenų, ši partija ypač tinka jos balsui. „Man Violeta – vienas nuostabiausių personažų, protinga moteris, bandanti kabintis į gyvenimą, paimti iš jo viską, kas įmanoma, svajojanti būti laiminga. Iš šalies atrodo, kad jos gyvenimas spindi kaip deimantas – blizgesys, gražios suknelės, daug vyrų ir dėmesio. Bet pati Violeta supranta, kad tai tik maskuotė – šiame šurmulyje ji sava, visų geidžiama, bet jeigu jos nebeliks, neilgai verks. Todėl jai toks brangus Alfredas, kuris vienintelis ją išties pamilsta“, – savąją Violetos personažo sampratą dėstė Katerina.
Vilniuje jai teks dainuoti sušiuolaikintame, disko stiliaus „Traviatos“ spektaklyje. Ar režisūrinis sprendimas nevers keisti jos susikurtos personažo traktuotės? Bet Katerinos tai nebaimina – Vokietijos, Austrijos, net Bogotos (Kolumbija) teatruose ji pripratusi prie modernių pastatymų, nors ir prisipažįsta: sušiuolaikintoje „Traviatoje“ jai visada keblu rasti atsakymą, kodėl Violeta sutinka prarasti Alfredą po pokalbio su jo tėvu.
„Anais laikais buvo kitokia garbės samprata. Moderniai pastatytame spektaklyje automatiškai nebelieka šios temos. Na, kas mūsų laikais paliks mylimą žmogų dėl to, kad nenukentėtų kažkieno geras vardas? Aš taip nepasielgčiau. Nežinau, koks turėtų būti disko stiliaus žmogus, kad taip kilniai pasielgtų – paliktų Alfredą dėl jo artimųjų gerovės“, – dar prieš pirmąją repeticiją Vilniuje abejonėmis dalijosi K.Tretjakova.
Tokias pat abejones ji turėjo įveikti ir prieš savo debiutą „Traviatoje“ Hamburgo teatre.
„Patekau į naujoviškai interpretuotą spektaklį, kurio veiksmas vyksta vaikų atrakcionų parke, autodrome. Nėra nei puotos, nei nieko kito. Paskutiniame veiksme nelieka net automobilių – tik juoda scena ir pageltę lapai ant žemės. Violetos pirmąją ariją tenka dainuoti bėgant ant besisukančio scenos rato. Pabandyk tokią ariją padainuoti bėgdamas!
Duetą reikėjo dainuoti nepatogiausiai gulint automobilyje: turėjau galvoti, kaip grakščiai atsigulti į tą mašiną, paskui ištempti kaklą, kad galėčiau gražiai dainuoti ir kad balsas sklistų į salę, o ne kur nors į lubas.
Esu šiuolaikinis žmogus, stengiuosi būti atvira naujoms idėjoms, bet jos kartais apsunkina dainininko gyvenimą. Aš, kaip solistė, atsakau už kokybę, gražų dainavimą, todėl privalau sugalvoti, kaip padaryti viską, ko reikalauja režisierius, ir nepakenkti vokalui“, – apie scenos iššūkius pasakojo Katerina.
K.Tretjakovai neretai tenka dainuoti ne premjeriniuose, o jau anksčiau pastatytuose spektakliuose, artistų žargonu šnekant, perimti spektaklius, kaip kad ir „Traviatą“ Vilniuje. Tad galimybė jiems suteikti ką nors savo sumažėja iki minimumo – negali vaidmens padaryti kitokio, nes yra režisierių autorinės teisės, negali keisti jo sumanymo, kad spektaklis nenutoltų nuo premjerinio.
„Taigi tenka prisitaikyti ir bandyti pagerinti spektaklį savo dainavimu. Jeigu sunku, padaryti taip, kad žiūrovai to nepastebėtų, – guodėsi solistė. – Kartais kovoju. Štai Hamburge per debiutą Gaetano Donizetti operoje „Liučija di Lamermur“ per penkias dienas reikėjo parengti vaidmenį, o režisūra visiškai nei į tvorą, nei į mietą: išprotėjimo scenoje Liučija pjausto tortą tuo pačiu kraujuotu peiliu. Sunkiausia koloratūra, reikia susitelkti į dainavimą, o aš turiu pjaustyti tortą. Kiekvienas judesys nukreipia dėmesį nuo muzikos gilumo. Iš pradžių tris dienas kovojau, o paskui pagaliau radau būdą, kaip tą tortą pjaustyti, ir svarbiausia – daryti tai muzikaliai. Žiūrovams, atrodo, tai patiko.“
Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje ne tik vokalą profesorės G.Kaukaitės klasėje studijavusi, bet ir vaidybos pagrindus iš Algės Savickaitės gavusi K.Tretjakova visada stengiasi perprasti personažų charakterį, motyvuoti jų poelgius ir perteikti juos muzikos priemonėmis. O ar reikia būti įsimylėjus, kad įtikinamai suvaidintum įsimylėjėlį?
„Ne, čia jau aktoriniai gebėjimai, – purtė galvą solistė. – Scenoje aš esu personažas, o pasibaigus spektakliui – Katerina. Nemaišau šitų dalykų. Nors buvo vienas atvejis, kai atsiriboti tarsi nepavyko. Teko kurti personažą šiuolaikinės muzikos spektaklyje – australų kompozitoriaus Bretto Deano operoje „Bliss“. Tema sunki: šeimos drama, incestas, mano herojė – narkomanė. Kad gautų dozę, turi užsiimti intymiais dalykais su broliu. Matyt, mane taip paveikė šios operos smurtas, kad du mėnesius jaučiau vidinę tuštumą, išsekimą, netgi depresijos požymius. Supratau, kad bandai atsiriboti nuo vaidmens, bet jis vis tiek šiek tiek veikia.“
O štai publika dainininką kartais sutapatina su personažu. Hamburge „Bohemoje“ K.Tretjakova dainavo Miuzetę – kaip žinome, ji šiek tiek lengvabūdė, koketė. Po spektaklių dainininkė sulaukdavo ne vieno vyro elektroninio laiško, kuriuose reiškiamas ir susižavėjimas, ir įsitikinimas, kad ir gyvenime ji tokia lengvabūdė.
„Kai ankstesnis draugas pamatė mane atliekančią šį vaidmenį, pasakė: „Tu taip įtikinamai vaidini, kad jeigu tavęs nepažinočiau, sakyčiau, kad tau per lengvai sekasi, per natūraliai.“ Kaip ir komplimentas, kad esu nebloga aktorė“, – juokėsi Katerina.
Dešimtis pagrindinių vaidmenų sukūrusiai, po operą kaip žuvis nardančiai K.Tretjakovai teatras – tarsi namai.
„Jei dar yra geras režisierius, geras dirigentas, darbas būna kaip šventė. Prieš trejus metus Vienoje, „Theater an der Wien“, kuris yra kaip ir alternatyva Vienos valstybės operai, stato retesnius veikalus, dirbau su prancūzų dirigentu Bertrand'u de Billy ir režisieriumi Keithu Warneriu, statėme gana sunkų Paulo Hindemitho kūrinį „Mathis der Maler“. Dirigentas puikiai dirbo su muzikine medžiaga, režisierius neieškojo kažkokių „fintų“ – sukūrėme minimalistinį spektaklį, kuris, mano įsitikinimu, buvo genialus. Du mėnesius gyvenau kaip rojuje“, – neslėpė pasitenkinimo K.Tretjakova
Kalbėdama apie dabartinio operos teatro kelius, dainininkė konstatuoja, kad šiuo metu jame – režisierių era. „Visi jie labai įtakingi. Prieinama net iki to, kad atlikėjus renkasi pagal tipą, figūrą, o ne pagal balsą. Nesakau, kad balsas nustumtas į antrą planą, bet perkami paketai: turi gerai dainuoti, turėti gerą išvaizdą, gerą figūrą ir gerai judėti scenoje, būti plastiškas. Viena vertus, tai gerai, antra vertus, nukenčia geri balsai, jei dainininko išvaizda kiek nestandartinė. Perrašinėjami libretai, Aida į sceną eina vilkėdama maudymosi kostiumėlį, o kur jūs rasite dramatinio balso dainininkę, kuri atrodys kaip modelis? Tokių vienetai visame pasaulyje. Tada ir imami dainininkai, kurių balsas plius minus atitinka standartą.
Mes, jauni, bandome būti lankstesni. Kai pagalvoji, senoji karta neleistų, kad jiems dainuojant už nugaros vyktų koks nors intensyvus veiksmas ar būtų rodomos aktų projekcijos, kurios prikausto publikos dėmesį, ir tavo arijos niekas negirdi.
Antai Ana Netrebko atsisakė Miunchene dainuoti dėl nesutarimų su režisieriumi. Ir ją pakeitė. Taigi net jei esi tikra žvaigždė, nepakeičiamų nėra. Bet jei ateityje Aidą dainuos modeliai, gali labai nukentėti kokybė“, – dvejonėmis dalijosi dainininkė, kuriai operoje vis dėlto svarbiausia muzika ir vaidyba, režisūra turi jai padėti, o ne trukdyti.
„Jums kol kas tarsi nėra grėsmės iškristi iš žaidimo?“ – pasiteiravau simpatiškos šviesiaplaukės solistės.
„Kol kas, atrodo, ne – atitinku paketo reikalavimus. Ir amžiaus dar neslepiu, nors operos teatre irgi įsivyrauja jaunystės kultas“, – nusijuokė 35 metų sopranas.
Pasakodama apie savo karjeros žybsnius dainininkė nepamiršo ir pradžių pradžios, studijų Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, kur gavo itališkų pagrindų lietuvišką mokyklą. Likimo dovana ji vadina susitikimą su profesore G.Kaukaite. Iš Visagino atvykusi mergina net nebuvo parašiusi prašymo patekti į jos klasę, bet vos į ją įžengė, jau po 15 minučių pajuto, kad atsidūrė ten, kur reikia.
„Sutinku daug nelaimingų dainininkų, kuriems nepasisekė turėti gero pedagogo. Man labai pasisekė – turėjau angelą sargą, kuris mane nukreipė teisingu keliu. Gavau gerą kvėpavimo, technikos bazę. Jei turiu problemų, žinau, iš kur jų randasi ir kaip jų atsikratyti. Iš profesorės gauta technika yra mano laisvė – galiu prisitaikyti, galiu dainuoti siaurai, plačiai. Aš ieškau idealiausio garso, vis dar ieškau. Man, kaip kiekvienam dainininkui, vis dar norisi ieškoti, augti, dainuoti geriau, įdomiau“, – kalbėjo Lietuvos muzikos ir teatro akademijos auklėtinė, vokalo įgūdžius tobulinusi ir Zalcburgo „Mozarteum“.
