Vos keletą sezonų LNOBT dainuojanti solistė jau tapo pagrindinių vaidmenų atlikėja, o 2015-aisiais išrinkta geriausia metų operos soliste. Šį titulą ji pelnė už įspūdingai sukurtą Manon Jules‘io Massenet to paties pavadinimo operoje. Tačiau Manon – ne pirmasis V.Miškūnaitės vaidmuo LNOBT. Ji debiutavo 2012-aisiais naujametėje Johanno Strausso operetės „Šikšnosparnis“ premjeroje Rozalindos vaidmeniu, dainavo Violetą G.Verdi „Traviatoje“, Mikaelą – Georges‘o Bizet „Karmen“. Dabar repertuarą papildė Miuzetė, kovo mėnesį išsipildys viena solistės svajonių – padainuoti Tatjaną Piotro Čaikovskio operoje „Eugenijus Oneginas“, vėliau planuose – Elizabetė. „Bohemiečių“ operos spektaklyje „Visos jos tokios“ V.Miškūnaitė įkūnijo Despiną. „Tai laikas, kai didžiuliais tempais įgyju labai svarbios patirties“, – džiaugėsi solistė, visu kūnu ir siela atsidavusi operos menui.
O frazė apie miegą su operų herojėmis – ne iš piršto laužta. „Su savo personažais gulu ir keliuosi. Dvidešimt keturias valandas per parą man sukasi galvoje tekstas, mąstau, kaip įkūnysiu personažą, domiuosi ir pačia opera, ir jos kontekstu. Kūrybinis darbas nenutrūksta nė akimirkai – tai mano gyvenimo būdas“, – prisipažino artistė.
Nuoširdžios pastangos neliko nepastebėtos, maža to, net įvertintos geriausios operos solistės titulu. Ar jis V.Miškūnaitei buvo staigmena, ar vis dėlto slapta pagalvodavo: „O kodėl gi ne aš?“
„Staigmena, kad tai nutiko jau šiemet. Ateityje tikrai tikėjausi, nemeluosiu, bet nesitikėjau, kad taip greitai. Taigi smagus netikėtumas. Nudžiugino ir reakcija: draugai, kolegos pradėjo skambinti, sveikinti, žurnalistai kviesti į radijo laidas, kalbinti. Kaip kokie Naujieji metai. Visa tai sustiprino įspūdį, jog šis laimėjimas – svarbus ir gražus“, – šypsojosi V.Miškūnaitė.
– Nors esate sukūrusi kelis vaidmenis, 2015-aisiais pagrindinis buvo Manon, kuris ir nusvėrė svarstyklių lėkštę jūsų naudai per metų solisto rinkimus. Kaip kūrėte šį vaidmenį, su kokiais iššūkiais ir džiaugsmais susidūrėte?
– Tęsdama solisto ir jo herojaus temą pasakysiu: šią vasarą mane persekiojo Paryžiaus gražuolė iš XVIII amžiaus. Kad ir kur eidavau, ką veikdavau, vis pagalvodavau apie ją, sudėtingą personažą, chimerą, tris moteris vienoje, kaip apie Manon sakė jos draugas de Grijė. Tiek personažo daugiasluoksniškumu, tiek muzikine apimtimi Manon sudėtingiausias iš iki šiol mano rengtų vaidmenų, tikra likimo dovana. Labiausiai džiaugiausi, kad jis suteikė galimybę atskleisti visas kūrybines puses, parodyti tiek vokalinius, tiek artistinius, netgi akrobatinius gebėjimus. Buvo sunku, bet be galo įdomu.
Džiaugiuosi, kad vaidmenį rengėme su prancūzais – režisieriumi Vincent‘u Boussard‘u, dirigentu Cyrilu Diederichu, kolegomis dainininkais iš Prancūzijos. Jiems prancūzų kultūra sava, o mums reikėjo perprasti prancūzišką stilistiką, tartį, kalbos melodiką. Dirbome ne tik per repeticijas, bet ir tarp jų – tobulinome fonetiką, kiekvieną žodelytį kartojome daugybę kartų. Manau, kad tas entuziazmas prisidėjo prie galutinio rezultato.
Ši opera mane taip įkvėpė, kad nusprendžiau mokytis prancūzų kalbos, – pradėjau lankyti prancūzų kalbos kursus ir jaučiuosi pakylėta.
– Kokia jūsų Manon? Ar griežtai sekėte abato Prevost'o, pagal kurio apysaką parašytas libretas, žodžiu, ar kliovėtės režisieriaus nuorodomis, ar pati įlindote į šios merginos kailį?
– Tai buvo kompromisas tarp Prevost'o, režisieriaus ir mano pageidavimų. Džiugu, kad su režisieriumi turėjome bendrą viziją, todėl ir rezultatas buvo maksimaliai geras. Ėjome ta pačia linkme. Mano Manon – nekalta, naivi, atvira gyvenimui, labai smalsi, spontaniška, sakyčiau, vaikiška. Kaip moteris ji taip ir nesubręsta, lieka vaikiškos psichologijos: ką pamato, tą griebia, nori visko paragauti, viską pačiupinėti, pauostyti, paliesti. Tokia hedonistinė pasaulėžiūra – gauti viską čia ir dabar.
– Ar namuose jai neįdiegė moralinių vertybių? Ar, kaip pasakytų mūsų literatūros klasikė, neturėjo geros motinos?
– Matyt, ne šiaip sau šeima ją siuntė į vienuolyną. Ko gero, namiškiai pamanė, kad ji bus per kietas riešutėlis, gal vienuolynas išmuštruos. Bet nežinau, kas geriau – ar būti sukaustytam visuomenės normų ir gyventi tvarkingą, bet nuobodų gyvenimą, ar vis dėlto eiti savo keliu ir elgtis kitaip nei visi. Aišku, tai baigėsi tragiškai, bet tai buvo jos kelias. – Viename interviu užsiminėte, kad už vieną Manon duotumėte tris Violetas, kuri taip pat jau yra jūsų repertuare. Kodėl toks santykis?
– Pirmiausia – dėl vaidmens sudėtingumo. Violeta yra gana vientisas personažas, brandi moteris, kuri viską renkasi sąmoningai, apsvarsto kiekvieną žingsnį. Jos meilė pasiaukojama. Manon – visiškai nenuspėjama, pati nesupranta, kodėl taip elgiasi. Ji – emocijų žmogus: vieną minutę juokiasi, kitą – verkia. Atlikėjui sunku išgauti tą spontaniškumą, antra vertus, negalima per daug įsijausti, kad pats nepasiklystum tarp jausmų, kad tavo galvoje nepasidarytų makalynė.
Manon vaidmuo sudėtingas psichologiškai. Labai daug diskutavome su režisieriumi, kodėl ji tokia. Priėjome prie išvados, kad pagrindinis jos bruožas – smalsumas: pamato naują blizgutį ir nori jo. Ne turtų ji vaikosi, o vis naujų įspūdžių, patirčių, žaisliukų, nori viską patirti dabar, nes niekas nežino, ar rytojus išauš. Mano herojė sako: „Kas žino, ar mes gyvensim rytoj? Šiandien noriu viską patirti: noriu meilės, noriu pinigų, noriu vyrų, gėlių, turtų, deimantų... Noriu viską patirti šiandien, nes galbūt rytojaus nebebus...“ Todėl ji skuba gyventi ir per tą skubėjimą pridaro, mums atrodytų, klaidų. Tačiau ji nuoširdi, gyvena visavertį gyvenimą, eina ten, kur kviečia intuicija ir hedonistinės paskatos.
– Ar nauji vaidmenys suteikia jums tik profesinės, ar ir gyvenimo patirties?
– Kiekvieną vaidmenį turiu pajusti, perleisti per savo vidinį pasaulį, kad jis taptų man savas, logiškas, suprantamas. Įdomu, kad kurdama vaidmenis savyje randu tokių savybių, kokių nemaniau turinti, ir pamažu prieinu prie išvados, kad visi žmonės daugmaž turi visus charakterio bruožus, tik vieni ryškesni, kiti – ne tokie. Tam tikros mūsų savybės snaudžia, bet, man atrodo, net labai sąžiningas žmogus kartais gali pasielgti nesąžiningai, taip, kaip jam nebūdinga. Dažnai bijome pažvelgti į savo vidų ir kritiškai įvertinti savo silpnybes.
Būdamas aktorius turi galimybę paeksperimentuoti su savimi, pabūti kitoks, nei esi gyvenime, per vaidmenį pažvelgti į savo sielos veidrodį, tarsi pasimatuoti savo alter ego ir pažinti save vis iš naujo, surasti savybių, kurių seniau gal nepastebėjai. Tuo teatras ir žavus. Beje, Manon mane moko džiaugtis šia diena, kiekviena akimirka, o ne gyventi laukimu, kas bus po mėnesio, po Kalėdų, kitais metais.
– Kadaise opera buvo primų ir primadonų erdvė, dabar, kalbant apie operos spektaklį, dažnai pirmiausia paminima, kas jį režisavo. Tarsi atėjo režisierių era. Kaip jaučiasi dainininkai režisieriaus gniaužtuose? Ar kartais neatrodo, kad jie jumis manipuliuoja, idant įgyvendintų savo idėjas?
– Opera tokia beribė, kad kiekvienas gali rasti joje savo dalelę, perfrazuojant gerai žinomą dainą, – atsikirpti gabalėlį dangaus. G.Verdi laikais buvo kompozitorių era – naujos operos tuomet buvo kepamos viena po kitos, publika jų laukdavo, visiems magėjo sužinoti, ką vėl sumanė kompozitorius. Dabar operų tiek neberašoma, statomos vis tos pačios. Jeigu spektakliai būtų tokie patys kaip prieš šimtą metų, niekas į juos neitų. Todėl dabar ant pjedestalo užkelti režisieriai, kurie sugeba operas atgaivinti, prikelti taip, kad jos būtų įdomios ir patrauklios šiuolaikiniam žiūrovui, kuriam opera apskritai atrodo naftalininis žanras.
Man, kaip žiūrovei, patinka estetiškai gražūs, dinamiški, daug veiksmo turintys operos spektakliai. Nemėgstu statikos, kai solistai tik stovi ir dainuoja, tegu ir virtuoziškai. Seniau tai buvo įprasta, o dabar – nuobodu. Negana vien gražiai dainuoti. Opera – tai teatras, performansas, menų sintezė, netgi šou. Kuo daugiau šou elementų – fejerverkų, fontanų, specialiųjų efektų, netikėtumų, tuo, mano nuomone, geriau. Spektaklis turi veikti žiūrovus ne tik gražia muzika ir puikiu jos atlikimu, bet ir vizualumu.
Antra vertus, opera vis tiek žavinga tuo, kad čia yra žiupsnelis klasikos, žiupsnelis rafinuotų manierų, elegantiškų senųjų laikų. Man labai gražu, kai režisieriai sugeba naują koncepciją sukurti nebjaurodami natūralaus operos, kaip žanro, grožio. Čia reikia būti itin talentingam, kad imtumeisi tokio amato.
Deja, esama ir režisierių diletantų, kurie trūks plyš nori padaryti kitaip, nei buvo iki šiol, tačiau visai neįsigilinę į tekstą, be koncepcijos. Nekenčiu tokių dalykų, nesuprantu, kaip režisieriai, kurie neišmano muzikinio rašto, imasi statyti operas. Tai tiesiog neprofesionalu.
Savo laimei, turėjau progą bendrauti su puikiais režisieriais, kad ir minėtuoju V.Boussard‘u, stačiusiu Vilniuje „Manon“, arba garsiuoju vokiečių operų režisieriumi Peteriu Konwitschny, su kuriuo teko bendrauti labai intensyviuose meistriškumo kursuose Šveicarijoje. Kai dabar pagalvoju, ko gero, svarbiausiuose savo gyvenime kursuose.
Buvau prisiklausiusi įvairiausių legendų apie šį režisierių – girdi, jis monstras, nesukalbamas, cholerikas, tad žinojau, kur važiuoju, buvau pasiruošusi viskam.
Taip, jis išties svaido knygas, natas, trenkia durimis, jei jam kas nors nepatinka, bet jis tai daro iš tikros vidinės aistros, atsidavimo menui. Jis negali pakęsti, jei kas nors įžeidžia meną. Jis puikiai išmano muziką, operos struktūrą ir visus paveikaus spektaklio komponentus. Kursuose negalėjau atsistebėti, kaip sumaniai savo režisūrinei koncepcijai jis panaudoja muzikos spalvas, personažų temas ir įvairias muzikines faktūras. Jis sakydavo, kad nieko naujo nekuria, nieko nerežisuoja – viskas yra muzikoje, natose. Iš jo išmokau rengtis vaidmeniui ne tik skaitydama libretą, bet ir įsiklausydama į kompozitoriaus kalbą.
Mes puikiai sutarėme, supratome vienas kitą iš pusės žodžio, nes sutapo mūsų meno pojūtis. Jis buvo pasiruošęs dirbti netgi viršvalandžius, kad padėtų man eiti tolyn, o aš buvau pasirengusi padaryti bet ką, jog tai iš tiesų įvyktų. Jis labai padėjo man atsiskleisti kaip aktorei. Galėčiau save pavadinti P.Konwitschny mokine, nes jis sudėjo tuos pamatus, kurie dabar vis pasipildo naujais sluoksniais. Bet pagrindai yra jo.
– Taigi esate iš tų artistų, kuriems vaidyba ne mažiau svarbi nei dainavimas?
– Būtent! Tik operos spektakliuose kiekvienas žingsnis, gestas turi būti paremtas muzika. Norėčiau save vadinti dainuojančia aktore.
– Neretai artistams ištrūksta frazė: „Dėl scenos padaryčiau viską.“ Ar jūs viską padarytumėte, ar yra kas nors, kam nesiryžtumėte?
– Tikrai ne viską. Tokia frazė – nesąmonė. Kaip gali viską padaryti? Savo vaikus nužudyti?
– Na, nereikia taip drastiškai. Bet štai vienas jūsų kolega pareiškė: „Niekada neičiau į sceną nuogas.“
– Aš turbūt irgi ne, bet palieku vieną procentą taip, jeigu režisierius mane įtikintų, kad tikrai taip reikia pagal siužetą.
– Jūsų kartos dainininkai veržiasi į Vakarus, dalyvauja perklausose, pasirašo kontraktus, o jūs ramiai nusėdote Lietuvos scenoje. Ar tai lėmė gyvenimo aplinkybės, ar sąmoningas pasirinkimas?
– Turiu būti dėkinga lemtingam atsitiktinumui, kad daug kolegų išvyko į užsienį ir LNOBT liko niša. Man buvo visai nesudėtinga ją užimti, nes ji buvo tuščia. Manau, kad žmogus, kuris myli savo darbą, yra reiklus sau, sugeba atsižvelgti į profesionalų patarimus ir kritiškai vertinti savo kūrybinį kelią, sugebės tobulėti ir kilti aukštyn bet kurioje scenoje – ar Lietuvos, ar užsienio. Aš dar nesijaučiu pakankamai pasirengusi užsienio rinkai, tad ramiai dirbu Lietuvoje, kaupiu patirtį, rengiu vaidmenis.
Antra vertus, Lietuvoje laiko ir šeima. Mano vaikai, kuriems dabar dešimt ir dvylika metų, lanko mokyklą, nenoriu jų tempti svetur, kelti įtampos.
– Prisiminkite savo debiutą LNOBT. Ar pirmas blynas neprisvilo?
– Ne aš turėčiau spręsti, bet buvo labai baisu. Tai buvo naujametė premjera – J.Strausso „Šikšnosparnis“. Nesitikėjau, kad joje dainuosiu – buvau įtraukta tik į trečią atlikėjų sudėtį. Bet kelios dienos po Kalėdų paskambino iš teatro ir pasakė, kad dainuosiu. Iš pradžių pamaniau, kad apsiriko, ne ten paskambino, bet buvau užtikrinta, jog ieško būtent manęs. Patyriau šoką, psichologiškai nesugebėjau susidoroti su šia informacija. Pirmiausia tai buvo apskritai mano debiutas, o dar naujametis spektaklis, premjera. Tokios garbės, kaip sakau, man buvo per daug. Labai bijojau nepateisinti teatro lūkesčių. Dėl streso nieko neatsimenu: kaip vyko spektaklis, kaip padainavau. Tik džiaugiausi, kai viskas baigėsi.
Antra vertus, man tai buvo didžiulė dovana. Mušant laikrodžiams dvylika, su draugais ir kolegomis gėrėme šampaną ir pagalvojau: „Visai neblogai, Miškūnaite, pradedi naujus metus.“ Manau, kad tai buvo simbolinė mano karjeros pradžia.
– Jūsų kelias į dainavimą tarsi nebuvo rožėmis klotas? Girdėjau, kad buvote bene vienintelė Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentė vokalistė, mokėjusi už studijas?
– Ne, mano studijos buvo nemokamos, bet kadangi auginau du vaikus, ėmiau iš banko paskolas pragyventi. Dabar jas tenka grąžinti.
Kelias nebuvo lengvas. Mano šeima nebuvo turtinga, studijuodama dirbau. Pirmasis darbas Vilniuje, kai studijavau pirmajame parengiamajame kurse, – valytoja „Vingio“ kino teatre. Po seansų šluodavau kukurūzų spragėsius. Ką gi, visi studentai kur nors dirba.
O mūsų studijos išties beprotiškai brangios – beveik 18 tūkst. litų per metus. Tai viena prabangiausių specialybių Lietuvoje, brangesnė net už teisės ar medicinos studijas. Taip yra dėl to, kad turime labai daug individualių pamokų ir mokomės iš šios srities profesionalų, scenos žvaigždžių tikrąja to žodžio prasme. Pirmoji mano dėstytoja buvo Aušra Stasiūnaitė, vėliau studijavau docentės Astos Krikščiūnaitės klasėje, mano kamerinio dainavimo mokytoja buvo solistė Judita Leitaitė ir profesorius Vladimiras Prudnikovas. Tikiuosi, kad jų nenuvyliau.
– Bet dainuoti norėjote nuo mažumės?
– Augau Šiauliuose ir niekada nesvajojau būti operos soliste, tiesiog nuo mažens labai mėgau dainuoti. Dar būdama trimetė eidavau gatve mamai įsikibusi į ranką ir dainuodavau. Mama tildydavo: reikia gražiai elgtis, o man būdavo linksma, kad žmonės žiūri, šypsosi, klausosi – ir dar saldainių gaunu. Ir vėliau visą laiką dainavau: tiek giminės susibūrimuose, tiek muzikos mokykloje, kur mokiausi chorinio dirigavimo, tiek bažnyčios chore. Tiesiog drebėjau, kaip norėjau dainuoti: plauni indus – dainuoji, duše – dainuoji, važiuoji autobusu – irgi niūniuoji. Visur. Tik ilgainiui atsikračiau šio įpročio sąmoningai save tramdydama. Taigi buvau įsitikinusi, kad dainuosiu visą gyvenimą, bet kur ir kaip – nežinojau. Man patiko, kad dainuodama suteikiu džiaugsmo kitiems, bet nemaniau, kad tai taps mano profesija. Baigusi muzikos mokyklą nesiryžau stoti į konservatoriją, mąsčiau apie religijotyros, filologijos, psichologijos, aktorinio meistriškumo studijas.
Rinktis operinį dainavimą paskatino puikus draugas – Šiaulių šv.Ignaco Lojolos bažnyčios vargonininkas Antanas Narbutas, su kuriuo rengdavome koncertus. Jis tikino: „Viktorija, turi puikų balsą, važiuok ir studijuok.“ Nemaniau turinti operai tinkamą balsą, tačiau griebiausi, kaip dabar vertinu, pirmosios savo gyvenime avantiūros. Į Vilnių vykau už geraširdės moters paskolintus pinigus. Ji man tada sakė: „Kai būsi operos žvaigždė, grąžinsi.“ Šiandien sakau jai ačiū – ji į mane investavo, jau esu dainininkė. Pakviesčiau į spektaklį, bet niekaip negaliu jos surasti.
Tikriausiai komiškai skamba, bet pirmąjį operos spektaklį – tai, iš ko dabar valgau duoną, – pamačiau tik studijuodama Muzikos ir teatro akademijos parengiamajame kurse. Tai buvo G.Verdi „Aida“, režisuota Jono Jurašo. Spektaklis man paliko neišdildomą įspūdį. Kai išvydau „skraidantį fortepijoną“, net kvapą užgniaužė: kaip įdomiai jie gyvena. Ir dabar, jau pati atsidūrusi šiame pasaulyje, negaliu atsidžiaugti, kad esu jo dalis. Opera – mano stichija. Teatras – tai magija, pasaka, kuri mane užbūrė. Esu laiminga, kad dainuoju teatre, dirbu mėgstamą darbą.
