Spektaklyje vaidina aktoriai: Ainis Storpirštis, Elzė Gudavičiūtė, Sergejus Ivanovas, Kristina Andrejauskaitė, Emilija Latėnaitė-Beliauskienė, Aldona Bendoriūtė, Dovydas Stončius ir Simonas Storpirštis. Spektaklio scenografiją kuria Gintaras Makarevičius, kostiumus – Juozas Statkevičius, muziką – kompozitorius Antanas Kučinskas, video projekcijų autorius – Rimas Sakalauskas.
Dea Loher (g. 1964) yra viena garsiausių viduriniosios kartos vokiečių dramaturgių. Miunchene baigusi vokiečių kalbos ir filosofijos studijas, ji kelerius metus praleido Brazilijoje, vėliau tobulino rašymo įgūdžius Berlyno menų universitete. Jos pjesės, išverstos į daugybę kalbų, apkeliavo visą pasaulį, taip pat Rytų Azijos ir Pietų Amerikos šalis.
2008-aisiais D.Loher teatro kritikai paskyrė specialų prizą už geriausią dramaturgijos kūrinį, kuriuo tapo tais pačiais metais sukurta pjesė „Pabaigos ugnis“. Kaip ir kitose autorės pjesėse, šioje išryškėja noras pažvelgti į žmones, vadinamuosius visuomenės atstumtuosius („autsaiderius“), kurie bando įveikti sudėtingus gyvenimo virsmus.
Pjesės personažas Rabė yra buvęs karys, neseniai grįžęs iš neįvardyto karštojo pasaulio taško. Jis tampa liudininku skausmingo įvykio – aštuonerių metų Edgaro žūties. Į gatvę išbėgusį vaiką partrenkia policininkė Edna, kuri, manydama, jog gaudo pavojingą teroristą, iš tiesų vijosi bedarbį narkomaną Olafą.
Berniuko motiną Zuzanę slegia kaltės ir neatsakytų klausimų našta. Jos vyras Liudvikas dar bando ieškoti atsakymų pas vėžiu sergančią meilužę Karolinę – juk būtent jos automobilį paėmė gaudynėse dalyvavęs vaikinas. Močiutė Rozmari serga Alzheimeriu ir yra priversta kiekvieną dieną išgyventi anūko netektį iš naujo. O Pėteris budi prie užrakinto kambario durų, už kurių slepiasi Olafas, ir stengiasi ištraukti draugą iš užburto beprasmybių rato.
Kiekvieno šio pasakojimo dalyvio patirtis yra skirtinga, kaip ir daugiasluoksniai jų išgyvenimai – realūs, persipinantys, dažnai klaidinantys, bet ypatingai atviri. D.Loher leidžia patiems herojams dar kartą prisiminti, papasakoti ir išgyventi visą istoriją iš naujo. Ji viliasi, kad po šios išpažinties kažkas labai svarbaus bus suvokta ir įprasminta.
„Pabaigos ugnis“ – tai simbolis, žymintis sunaikinto senojo ir turinčio atgimti naujojo gyvenimo pradžią.
Dramaturgė D.Loher sugeba šią istoriją papasakoti taip, jog pati situacija ir jos „sužeisti“ herojai tampa ne slegiančio, bet jaudinančio ir naujas gyvenimo reikšmes kuriančio pasaulio liudininkais. Pjesės autorė akcentuoja svarbiausius dalykus, keldama klausimus: „ką daryti, jeigu gyvenimas pasikeitė negrįžtamai?“, „kokie virsmai vyksta žmonėse, kurių būvis per vieną akimirką tampa jiems patiems neatpažįstamas?“.
Dramaturgė prisipažįsta, kad jai labai rūpi, kaip elgiasi sunkius išgyvenimus patyrę žmonės: palaidoję vaiką, praradę savo kūno dalį, netekę darbo, atminties, prisiminimų, meilės. „Paveikti išgyvenimų, jie negali su jais iki galo susidoroti, – sako dramaturgė. – Išgyvenimai visų skirtingi, todėl nenuostabu, kad ir žiūrovai tai priima ir suvokia nevienodai. Paprastai kalbama apie dvasinius sukrėtimus ar kūno sužalojimus, kuriuos kiekvienas skirtingai išgyvena“.
D.Loher, kurdama savo pasaulį, įdomiai ir netikėtai ieško ir randa įvairiausių kompozicijos priemonių. Ji dažnai tiesioginę kalbą dialoge paverčia trečio asmens kalba, vadinamaisiais „vidiniais“ monologais įgarsina „choro“ tekstus.
Tokie kalbiniai, stilistiniai ir kompoziciniai eksperimentai kuria nepakartojamą autorės stilių, kuris yra artimas režisieriui, Lietuvos nacionalinės premijos laureatui Gintarui Varnui. Režisierius sukūrė jau tris spektaklius pagal D.Loher pjeses: „Klaros santykiai“ Rygoje, Dailės teatre (2005), „Nekalti“ (2005) Kauno dramos teatre ir „Ruzvelto aikštė“ (2008) Kauno dramos teatre.
Anot G.Varno, D.Loher yra vienintelė šiuolaikinė autorė, prie kurios jis noriai grįžta. Režisieriui artimas jos požiūris į šiuolaikinį žmogų ir visuomenę. „Tas žmogus visada pasimetęs, vienišas, nelaimingas, jaučiasi esąs nereikalingas, svetimas, atstumtas, bet autorė visada bus savo keistų ir pasimetusių personažų advokatė. Ji kritiška visuomenės ir politikų atžvilgiu, bet niekada – savo herojų. Tai savotiškas liūdnas šiandieninis egzistencializmas“, – sako režisierius G.Varnas.
Valstybinis jaunimo teatras, bendradarbiaudamas su Vilniaus Goethe’s institutu, nusprendė pasikviesti dramaturgę D.Loher į Vilnių. Vokiečių autorė maloniai sutiko atvykti į Lietuvą ir dalyvauti G.Varno spektaklio premjeroje.
Tai jau antras šios dramaturgės vizitas Lietuvoje. Pirmąkart čia ji lankėsi prieš septynerius metus, kai Vilniuje buvo pristatomas to paties režisieriaus spektaklis pagal D.Loher pjesę „Nekalti“. Tuomet autorė negailėjo pagyrų lietuvių režisieriui: „Gintaras Varnas yra talentingas režisierius. Mataujame kandų menininką ir ypač jautrų, intelektualų mąstytoją.
Spektakliuose jis puikiai sugeba šiuo skirtumus suderinti, pasitelkdamas radikaliai estetinę vaizduotę“.
Dramaturgė ypač vertina galimybę pamatyti savo pjesių interpretacijas svečiose šalyse. Pasak jos, tokie spektakliai, įvilkti į svetimą politinį ir socialinį kontekstą, visada nustebina netikėtomis įžvalgomis ne tik apie pjesę, bet ir apie šalį, kurioje ji vaidinama.
Susitikimas su Dea Loher įvyks Jaunimo teatre, Dalios Tamulevičiūtės vardo fojė, antrame aukšte, sausio 13 d., 12 val. Jo metu vokiečių dramaturgė sutiko atsakyti į žiūrovų, teatro kritikų – visų, kuriuos domina šiuolaikinė vokiečių dramaturgija, klausimus. Dalyvavimas nemokamas.
