Šis tarptautinis projektas pasiteisino – sausio 14 d. sostinės teatre „House of Puglu“ bus parodytas jų sukurtas spektaklis „Sandpit“. Tai nebūtų naujiena, tačiau ši istorija kiek kitokia.
Spektaklis „Sandpit“ (liet. „Smėlio dėžė“), pastatytas pagal populiaraus Lenkijos rašytojo Michalo Walczako kūrinį, viešai bus rodomas tik vieną kartą. Ir privilegija jį pamatyti išskirtinai suteikiama Lietuvai.
„Žinoma, jaučiu liūdesį, kad šis nuotykis baigiasi ir spektaklio premjera kartu taps ir atsisveikinimu, tačiau man yra be galo malonu „Sandpit“ parodyti lietuviams, jausime didžiulę atsakomybę ir jaudulį“, – emocingai pokalbį pradėjo italas Luca Vasso, atliekantis pagrindinį vaidmenį.
Apie artėjančią premjerą, kūrybinius vargus ir džiaugsmus, teatrą ir Lietuvą kalbėjomės su L.Vasso iš Italijos, slovaku Samueliu Chiovanecu, čeku Patriku Boušeku ir lietuvaite Gabriele Ladygaite.
– Visų pirma, kaip ištveriate šalčius? Ar esate prie to pratę?
S.Chiovanecas: „Nesu pratęs prie tokių žiemų, tačiau bent kol kas man šaltis ir sniegas patinka!“
P.Boušekas: „Čia pasiilgstu slidžių, Čekijoje pilna kalvų.“
L.Vasso: „Na, man čia tikrai per šalta. Esu pratęs prie daug šiltesnių orų. Tiesa, čia viskas kaip paveiksliuke – daug sniego ir šalta. Man tai patinka.“
– Įvardinkite pagrindinius mokymosi skirtumus tarp savo šalies universitetų ir čionykščių.
S.C.: „Slovakijoje mes turime daug griežtesnes taisykles. Tai kartu ir gerai, ir blogai. Lietuvoje turiu daug laisvės, o mano šalyje kiekvienas mūsų žingsnis stebimas – turime pranešinėti ką, kaip ir kodėl darome. Man suteikta laisvė privertė būti labiau atsakingu pačiam už save ir manau, kad tai suteikia brandos ir profesionalumo.“
L.V.: „Atvykau į Lietuvą norėdamas patirti kitokį supratimą apie teatrą. Aš studijuoju Romoje ir ten mes iš esmės neturime tokio dalyko, kaip mokymasis vaidinti. Mūsų dėstytojai nemoko mūsų judesių, išraiškos. Jie yra tarsi vedliai, kurie veda mus aktorystės keliu.
Mes turime labai plačias galimybes išvykti studijuoti kitur, taip pat pas mus dėstyti kviečiami žmonės visiškai ne iš teatro pasaulio. Tokiu būdu mes turime puikią galimybę pažinti, atrasti teatrą iš daugybės pusių. Tuo tarpu čia, Lietuvos Muzikos ir Teatro akademijoje (LMTA), visas mokymosi procesas yra paremtas labiau senuoju teatro suvokimu. Tačiau negaliu ir nenoriu smerkti tokio mokymo – atvažiavau čia norėdamas tai patirti.“
– Papasakokite, kaip susitikote ir pradėjote kurti kartu?
G.Ladygaitė: „Viskas prasidėjo LMTA, žinoma. Luca mokėsi mūsų klasėje, o Samuelis tiesiog užėjo pažiūrėti vaidybos pamokos. Tuomet jis pasikvietė tiek mane, tiek Luca, o tada jau sekė ilgas pažindinimasis...“
L.V.: „Na, o mes visi trys „erazmusai“ gyvename LMTA bendrabutyje, tad susipažinome ten. Kai Samuelis man pasiūlė prisijungti, atsakiau jam tą pačią sekundę. Žinoma, iš tiesų labiau vienas kitą pažinome jau statydami šį spektaklį.“
– Ar buvo sunku dirbti kartu, turint omenyje, kad anglų kalba nėra gimtoji nė vienam jūsų?
S.C.: „Be jokios abejonės. Nupasakoti aktoriams psichologinius dalykus užsienio kalba buvo tikras iššūkis, tačiau ilgainiui radome būdą bendrauti. Kartais tiesiog prigimtiniais balsais.“
L.V.: „Visų pirma, buvo labai sudėtinga, dėl laiko stokos. Reikėdavo derinti kiekvieną dieną, kiekvieną valandą, o visi mes buvome užimti. Ypač Gabrielė. Kalba, žinoma, buvo barjeras, tačiau nemanau, kad didžiulis. Daug sunkiau buvo pajausti vienas kitą, perprasti kiekvieno požiūrį į teatrą, vaidybą.“
P.B.: „Man asmeniškai nebuvo tokių problemų. Aš daugiausiai bendravau su režisieriumi (Samueliu), o mūsų kalbos labai panašios, tad bendrą kalbą radome iškart.“
G.L.: „Buvo sunku. Kartais aš negalėdavau išreikšti savęs, savo minčių taip, kaip norėjau. Būdavo ir taip, kad mes tiesiog nesuprasdavome vienas kito. Vėlgi dėl kalbos. Šiaip ar taip, šiam iššūkiui duodu dešimt balų. Patirtis neįkainojama!“
– Ar pasitaikė linksmų kuriozų dirbant?
G.L.: „Kartą įjungiau italų pop muziką, kurios Luca nekenčia. Jis tuo metu stovėjo ant galvos, o aš bėgiojau aplink ir reikalavau jo padainuoti. Man tai buvo labai juokinga. Luca, ko gero, ne itin.“
L.V.: „Aš tikrai nekenčiu tokios muzikos, Gabriele! Bet šiaip ar taip, prisiminus dabar, tikrai buvo juokinga. Mes dažnai provokuodavome vienas kitą ir tai buvo be galo juokinga.“
S.C.: „Vienos repeticijos metu mūsų dekoracija nukrito ir kažkokiu būdu išdaužė lempas. Tuomet Lietuvos teatro pasaulyje yra sakoma „tiesos pojūtis“. Aš norėjau jį išmokti, bet antrasis žodis man nuskambėjo visiškai ne taip, reiškianti ne itin gražius dalykus. Ir aš tai sakiau Gabrielės akivaizdoje. Po to bijojau šios frazės.“
– Pereikime prie spektaklio „Sandpit“. Manau turėtų būti liūdna, kai tiek laiko dirbote ir sausio 14 dieną rodysite jį pirmą ir paskutinį kartą...
G.L.: „Tikrai liūdna. Artodo dar tiek galėtume visko pakoreguoti jame...“
S.C.: „Žinoma, kad liūdna, tačiau man svarbiausia yra procesas. Per tuos tris mėnesius mes visi išmokome labai daug ir tikrai pakartočiau viską dar kartą, net žinodamas, jog niekas spektaklio neišvys.“
P.B.: „Aš optimistas – turime būti dėkingi, kad savo darbą galime parodyti nors vieną kartą. Ypatingai tokioje vietoje kaip „House of Puglu“.“
– Koks bus jausmas vaidinti žinant, kad tai pirmas ir paskutinis kartas?
L.V.: „Apie tai daug kalbėjomės su Samueliu. Yra dalykai, kuriuos galėtume pakeisti, patobulinti, bet manau, kad taip yra visada, visur. Žinoma, bus tas emocinis momentas, kai viskas oficialiai pasibaigs. Dirbome tikrai daug ir sunkiai, o dabar bus laikas savo darbą paleisti. Manau sunkiausia bus, kai viskas pasibaigs ir išeisime iš teatro.“
– Kokią pagrindinę žinią perduosite „House of Puglu“ žiūrovams?
S.C.: „Manau, kad žmonės turėtų pamatyti savo santykius kitu kampu. Išties nuostabu koks tyras gali būti vaikas, gvildendamas tam tikrus klausimus. Žiūrovai išvys save daugybėje situacijų: pirmojo bučinio, pirmojo išsiskyrimo. Nuostabu visa tai pamatyti įdomios istorijos fone.“
L.V.: „Manau kalbėti apie siužetą būtų beprasmiška. Tai yra kiekvieno mūsų augimo istorija. Kaip mes iš vaiko tampame suaugę. Arba tiksliau, kai kažkas įvyksta, mes netenkame to nekaltumo, tyrumo, pirmo karto emocijos. Tuomet mes to dar nesuprantame, tačiau praėjus metams, ar daugybei metų, žvelgdami į praeitį mes suprantame, kad tai pakeitė mūsų gyvenimą.“
– Ar lankėtės Lietuvos teatruose? Kas patiko? Kas – ne?
S.C.: „Žinoma! Buvau Nacionaliniame dramos teatre, Menų spaustuvėje, taip pat „House of Puglu“. Žinoma, suprasti apie ką vaidinama buvo sudėtinga, bet mes kreipėme dėmesį į begalę kitų aspektų.“
L.V.: „Tai dalis mūsų mokymosi proceso, negalėjome nesilankyti. Vienas dalykas man nepatiko – žmonės ploja atsistoję nepaisant to, spektaklis jiems patiko ar ne. Tai lietuviams yra tapę tarsi pareiga ir tai nėra gerai. Plojimai neturi būti tradicija. Tai turėtų būti tarsi komunikavimo priemonė su aktoriais, režisieriumi.
Iš plojimų teatro kūrėjai turi suprasti ar spektaklis buvo geras, ar šlamštas. Kartais aš jausdavausi išties nepatogiai: sėdėdamas auditorijoje po spektaklio būdavau tarsi verčiamas ploti su visais kitais atsistojus, nes dabar tai suprantama tarsi prievolė. Jei to neliktų, aktoriams ir režisieriams būtų lengviau tobulėti.
- Grįžę į savo namus, ką papasakosite apie Lietuvą? Tik nuoširdžiai...
S.C.: „Aš pasakysiu, kad čia žmonės yra šiek tiek šalti. Net nežinau pagal ką tai sprendžiu, bet tiesiog taip jaučiu. Galbūt tai ir nėra blogas dalykas, pavyzdžiui, italai yra pernelyg atviri. Sutinki, Luca? Galbūt Slovakijoje yra tas teisingas viduriukas.“
L.V.: „Gal kartais ir esame per daug atviri, pripažįstu. Bet ko norėčiau palinkėti lietuviams, kad į teatrą žiūrėtumėte labiau kaip į žaidimą. Juk nemirsite, jei suklysite. Teatras yra iššūkis, sunkus ir varginantis, bet vis dėlto tai žaidimas ir tuo reikia mėgautis. Tuomet atsiras daugiau laisvės.
Grįžęs į Italiją būtinai visiems siūlysiu daugiau išmokti apie jūsų šalį. Dauguma italų neturi supratimo kaip žmonės gyvena čia ir tai yra blogai. Mes tikrai turime ko pasimokyti iš jūsų, taip pat manau, kad Lietuva turėtų būti labiau įtraukta į Europos teatro bendruomenę.“
