V.Rumšas netrukus debiutuos teatro scenoje – šiuo metu 64 metų aktorius stato spektaklį „Intymūs pokalbiai“ pagal garsiojo švedų režisieriaus Ingmaro Bergmano romaną.
Romanas „Intymūs pokalbiai“ remiasi I.Bergmano tėvų gyvenimo istorija. Nelaimingai ištekėjusi Ana dėdei Jokūbui, savo religiniam vadovui, prisipažįsta padariusi vieną didžiųjų nuodėmių: ji pamilo teologijos studentą ir buvo neištikima savo vyrui.
Tikėjimo sergėtojas pasirinkimo nepalieka – Ana turinti tuoj pat pasakyti vyrui apie neištikimybę ir nutraukti santykius su meilužiu, nesvarbu, kad myli jį besąlygiškai. Tai jos, kaip tikinčiosios, pareiga.
Pirmą kartą pamilusi Ana nejaučia kaltės dėl draudžiamo ryšio. Bet kodėl tuomet verkia žiūrėdama į akis žmogui, kuris visą gyvenimą klausė jos intymiausių išpažinčių ir davė nuoširdžios draugystės pilnatvę?
Mintimis apie „Intymius pokalbius“ pasidalijo inscenizacijos autorius ir režisierius V.Rumšas.
„Skaitydamas kai kuriuos lietuvių autorius, net ir pripažintus, netikiu jų tekstais, o skaitydamas I.Bergmaną po kiekvieno sakinio galiu pasakyti: tai tikra.
I.Bergmano kūryba psichologiniu požiūriu neįtikėtinai tiksli. Jo personažų poelgiai ir mintys stulbinamai teisingi. Kita vertus, visi sudėtingiausi žmoguje vykstantys procesai susiveda į iš pažiūros paprastą dalyką – tikėjimą. Žmogus negali gyventi vien murdydamasis paviršutiniškuose dalykuose“, – kalbėjo V.Rumšas.
– Progresuojanti ar regresuojanti žmonija šiandien nieko nebedangsto. Ką šiais laikais reiškia „intymūs pokalbiai“?
– Kiekvienas žmogus siekia intymių pokalbių, bet kartu ir prisibijo kalbėti intymiai. Intymumas yra labai sudėtingas dalykas, nes tai – asmeniška.
Žmogus turi arba nuoširdžiai kalbėti, arba tylėti. Dažniausiai žmonės kalbasi paviršutiniškai. Žmonės saugosi, vieni kitais nepasitiki, todėl nešioja įvairias kaukes. Bet taip elgdamiesi žmonės praranda savo tapatybę, jie nesuvokia, kas tokie yra.
– Viename interviu I.Bergmanas pripažino, kad sudėtingoms pjesėms (turėjo omenyje Henriko Ibseno dramas) režisierius reikalingas, o paprastoms – tik patyrę aktoriai. Kodėl režisieriai retai palankiai vertina aktorių režisūrą?
– Aktorius gali režisuoti tada, kai juo pasitiki spektaklyje vaidinantys aktoriai. Kiekviename spektaklyje reikalingas vėliavnešys.
„Intymių pokalbių“ atveju kyla noras lįsti į medžiagą kuo giliau. Aktoriams tai labai įdomu. Mat egzistuoja begalė variantų.
I.Bergmano tikslumas ir teisingumas leidžia būti įvairiai dėliojami. Statydamas „Intymius pokalbius“ prisimenu Eimunto Nekrošiaus 1997-aisiais pastatytą „Hamletą“. Kaskart eidavau į šį spektaklį kaip į atradimą, kiekvieną kartą siekiau vis giliau atskleisti savo Klaudijų. Nebuvo matyti nei galo, nei krašto.
– Kaip išlaviruoti tarp kino ir teatro? Skaitydamas I.Bergmaną nuolat junti jo, kaip kino režisieriaus, žvilgsnį.
– Taip. Bet kūrinyje daug vietų, kurios puikiai pasiduoda teatrinei kalbai. Pirmiausia tai – garsai. Labai svarbūs ir kadrų išdidinimai, artimi planai. Teatre juk taip pat egzistuoja artimas planas.
I.Bergmanas mizanscenas vadino choreografija. Jis tuo siekė grakštumo, kuris jam visada buvo labai svarbus. Man tai taip pat yra svarbu. Niekada teatre nemėgau suveltų dalykų, o tikslumui reikia laiko.
Teatre mintis galime skaičiuoti metrais, šuoliuoti mizanscenomis, bet man asmeniškai įdomus tik toks teatras, kuriame mintis skaičiuojama milimetrais. Svarbu visa tai paversti reginiu. Vien dėl to aš visiškai pasitikiu aktoriais.
– I.Bergmanas menininkų nelaikė visuomenės pranašais. „Ir tegul jie neįsivaizduoja, kad tokie yra. Realybė sprunka nuo menininkų, nuo jų politinių nuojautų“, – sakė jis. Kaip jūs suprantate menininko paskirtį?
– Menininkus dažnai apima tuštybė ar puikybė. Taip jie tolsta nuo savęs. Aš norėčiau, kad visa išorinė aplinka būtų išjungta. Visą informaciją, visas idėjas galima pasiimti iš salės. Jei žmonės klauso, jų reakcija išduoda, kas svarbu, kokios temos ir kokio turinio spektakliai jiems reikalingi.
Kartais tenka stebėti, kaip jauni teatro kūrėjai nori šokti, lėkti, ieškoti, bet apsuka ratą ir, žiūrėk, sugrįžta į tą pačią vietą.
Svarbiausia turėti vertybes, kurios padės tikrovėje nujausti tai, kas vyksta. Juk dažnai nuojautas „pranašauja“ tie, kurių žmogiškasis turinys nėra stiprus. Menininkai turėtų būti ne prieš ką nors, o už ką nors.
