Sėkmingą tarptautinę karjerą darantys lietuvių operos dainininkai mecosopranas J.Gringytė ir baritonas Kostas Smoriginas suteiks šventiškumo 27-ąjį gimtadienį mininčiam Lietuvos valstybiniam simfoniniam orkestrui (LVSO).
K.Smoriginas – dažnas orkestro partneris ir šis koncertas jam – tarsi grįžimas į namus. O štai iš Alytaus kilusi J.Gringytė – retas paukštis Lietuvos padangėje.
Tad LVSO gimtadienio publika turės retą progą pasiklausyti solistės, dainuojančios Londono karališkajame, Velso, Škotijos, Anglų nacionaliniame, Maskvos Didžiajame, Madrido karališkajame teatruose, svarbiuose festivaliuose, britų karališkosios šeimos nariams, bendradarbiaujančios su dirigentais Antonio Pappano, Gustavo Dudameliu, dalyvavusia legendinio Placido Domingo jubiliejiniame koncerte.
– Pernai laimėjote Tarptautinių operos apdovanojimų, prilyginamų muzikos „Oskarams“, jaunojo solisto prizą. Ar apdovanojimas turėjo jūsų karjerai, ar liko tik gražus biografijos faktas? – pasiteiravau 29 metų J.Gringytės LVSO gimtadienio koncerto išvakarėse.
– Ir gražus biografijos faktas, ir karjeros postūmis, nes tiek profesionalai, tiek neprofesionalai žino šį apdovanojimą ir atsižvelgia kviesdami dainuoti. Nematytų perspektyvos – nekviestų.
- Kokie pastarojo meto jūsų kūrybiniai žingsniai?
– Lapkričio antrąją pusę ir gruodį praleidau Madrido karališkajame teatre – dainavau Madaleną „Rigolete“, prieš tai du su puse mėnesio Karmen Škotijos operoje.
- Karmen kiekvieno mecosoprano kaip vizitinė kortelė ir jūs tą vizitinę kortelę įsigijote gana anksti. Kokia jūsų Karmen? Štai vieno muzikos apžvalgininko nuomone, jūs Karmen vaidinate nuostabiai – seksualiai, nuodėmingai gundydama vyrus, kaip patekusi į nelaisvę, emociškai sužeista pantera.
– Mano herojė – šiuolaikinė moteris, mylinti gyvenimą, turinti labai aiškius moralinius principus, bet trokštanti pakilti socialiniais laipteliais.
- Kaip sekasi dirbti su režisieriais – juk prieš kelis dešimtmečius operos teatre karaliavo primadonos, o dabar kalbant apie operos spektaklius dažnai pirmiausia minima režisieriaus pavardė, jie tarsi tampa pagrindiniais operos spektaklio kūrėjais.
– Deja, taip yra. Žinoma, spektaklio režisūra labai svarbu, bet ji turi būti suderinta su muzika. O kai režisieriai nustoja gerbti muziką, tekstą, atlikėjus, ir tik įgyvendina savo labai keistas vizijas, kartais, atsiprašau, net nesveikas, tada jau bėda. Bet režisieriams uždegta žalia šviesa ir ne vienas jų nueina per toli.
- Ar jums teko susidurti su kraštutinumais?
– Pirmiausia aš labai nemėgstu operoje vulgarumo. Ir kai iš „Rigoleto“ padaromas raudonųjų žibintų kvartalas su balerinomis, nusirengiančiomis nuogai, kai ant bilieto būna pažymėta 16+, nemanau, kad tada kalbame apie aukštąjį meną.
Štai Roberto Carseno režisuotame „Rigolete“ mano Madalena avėjo 20 centimetrų aukštakulnius ant platformos, segėjo trumpą sijoną ir dėvėjo korsetą. Mano nuomone, viskas labai neskoninga, vulgaru ir visiškai nereikalinga.
Šis R.Carseno spektaklis statomas įvairiuose pasaulio teatruose, aš dainavau Maskvoje, bet jis ten neberodomas, nes Maskvos inteligentiškai publikai jis taip pat nepatiko. Mane kvietė į tą patį spektaklį dar tris kartus, bet atsisakiau.
- Ar neatsilieps tai jūsų ateities karjerai?
– Aš turiu savigarbą, gerbiu savo darbą. Ne tam nuo vaikystės mokausi, studijuoju, domiuosi kultūra, kad vaidinčiau iš Giuseppe Verdi kūrinio paverstame bordelyje.
Nebijau, ar tai atsilieps. Savigarba šiuo atveju man svarbiau nei honoraras.
- Esate laisvoji menininkė. Kaip teatrai jus suranda?
– Turiu vadybininkę, taip ir surandame vieni kitus. Esu suplanavusi gyvenimą maždaug dvejiems trejiems metams. Kartais gal ir nereikia imtis kontraktų ilgesniam laikotarpiui – nežinai, kaip balsas keisis.
Pirmoji artimiausia didelė partija – Margarita Hectoro Berliozo „Fausto pasmerkime“ Maskvos Didžiajame teatre.
- Tenka scenoje susitikti su tikrais grandais, dirigentais ir solistais. Kaip sekasi bendrauti?
– Gerai. Visi esame kolegos, visi turime dirbti. Primadonų įnorius paliekame už repeticijų salės ribų. O didieji grandai yra labai malonūs ir paprasti, puikios darbo etikos žmonės, jaučiantys pagarbą kiekvienam kolegai. To iš jų galima pasimokyti.
Garsius juos padarė darbas. Repeticijose mes prakaituojame ir diskutuojame visi vienodai – ir įžymybėms ne iš karto pavyksta padaryti tai, ko prašo režisieriai.
- Kaip palaikote fizinę ir vokalinę formą? Dainininkui dar ir labai svarbu sekti savo vidines būsenas, kontroliuoti mintis. Kaip tai darote?
– Turiu puikią vokalo mokytoją, kalbų konsultantus, fizinio lavinimo trenerius -- prižiūriu save.
Medituoju, darau kinų jogos „QiGong“ pratimus, padedančius valdyti vidinę kūno energiją, atsipalaiduoti, pajusti ir džiaugtis akimirkos pilnatve.
Įgūdis nusikratyti nereikalingos įtampos svarbus dainininkui, nes dainavimo kokybei gali pakenkti, tarkime, įtempti pečiai, sprandas ar kitos kūno dalys. Kai žmogus įsitempęs, blokuojama vidinė jo kūno energija, o dainininko instrumentas yra visas kūnas – ne tik balso aparatas. Meditacija man padeda pasirengti pasirodymams scenoje.
- Kokią programą atliksite LVSO gimtadienio koncerte? Ar visi kūriniai jau išbandyti, ar kokia nors arija debiutuosite Vilniaus scenoje?
– G.Donizetti Leonoros arijos iš operos „Favoritė“ su orkestru nesu dainavusi – tai man bus pirmas kartas.
Programa – įvairi
27-ojo gimtadienio koncertui LVSO meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas Gintaras Rinkevičius parinko patrauklią programą.
Dalis pirmosios dalies bus skirta Georges'o Bizet muzikai. Skambės operos „Karmen uvertiūra, trys intermezzo iš tos pačios operos ir trys arijos.
Solistai J.Gringytė ir K.Smoriginas atliks ne tik „Karmen“ arijas, bet ir ištraukas iš Wolfgango Amadeus Mozarto, G.Donizetti, Sergejaus Rachmaninovo operų.
Antrojoje koncerto dalyje – unikalus kūrinys „Žiedas be žodžių“, Richardo Wagnerio „Nybelungo žiedo“ pagrindinių simfoninių epizodų koncentratas. Šio kūrinio redaktorius – maestro Lorinas Maazelis.
Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro 27-ojo gimtadienio koncertas. Sausio 29 d. 19 val. Vilnius, Kongresų rūmai.
