Be „Valkirijų skrydžio“, savaime suprantama, neapsieita ir publikai tai, be abejo, buvo vienas maloniausių atpažinimų. „Skrydis, skrydis...“ – šlamėjo per salę suskambus pirmiesiems akordams. Turbūt prie šio atpažinimo prisidėjo ir mūsų Nacionalinis operos teatras, kadaise pastatęs Eimunto Nekrošiaus režisuotą „Valkiriją“, o ne tik Francio Fordo Coppolos „Šių dienų apokalipsė“, kurios efektingus kadrus lydėjo ši muzika. Melomanams nevagneristams šis R.Wagnerio fragmentas gal ir liko vienintelis atpažįstamas, tad visas „Žiedas be žodžių“ buvo ir gyva pažintis su kitais R.Wagnerio kūriniais, ir savotiškas išbandymas. Ar norėsis jį pakartoti, kaip siūlė maestro G.Rinkevičius, spręs kiekvienas pats, bet kūrinys nuskambėjo išties prabangiai, o visam orkestrui, papildytam kviestiniais muzikantais, tai buvo gera proga pademonstruoti savo meistriškumą.
„Net lėkštėmis grojančiam muzikantui nebuvo kada paslapčia skaityti detektyvinio romano kaip „Morisvilio pilies vaiduoklio“ herojui“, – juokavo kolega, prisiminęs šešiasdešimtmečių kartos puikiai prisimenamą jaunystės filmą.
Taip, mušamieji, variniai pučiamieji R.Wagnerio kūriniuose neturi kada ilsėtis...
Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras išgyvena gražiausius metus – 27-metį. Dar vis jaunas, pašėlęs, ieškantis ir sykiu galintis imtis sudėtingiausių partitūrų. Šįkart pilna Vilniaus Kongresų rūmų salė audringais plojimais dėkojo už R.Wagnerio popuri ir už pažintį su užsienio scenose karjerą darančia operos soliste Justina Gringyte, dar vieną susitikimą su jau pažįstamu ir mylimu operos solistu Kostu Smoriginu.
Prasidėjęs nuo ugningos Georges'o Bizet „Karmen“ uvertiūros, koncertas ir toliau vartė gražiausius šios operos puslapius, leido publikai išgirsti ir išvysti, kokia J.Gringytė ne tik balsinga, muzikali, bet ir artistiška, kaip įsigilinusi į šį mecosoprano vizitine kortele laikomą personažą, žinanti, kodėl ir kaip atlieka Karmen arijas. Jos pasirodymus tęsė Dalila iš Camille'io Sen-Saenso operos „Samsonas ir Dalila“ bei Leonora iš Gaetano Donizetti operos „Favoritė“, pas mus, ko gero, nestatytos. Ir labai gaila, kaip galima spęsti iš orkestro gimtadienio koncerte nuskambėjusios arijos, o dar dainuojamos emocingos ir artistiškos dzūkės iš Alytaus J.Gringytės.
K.Smoriginas privertė publiką, ypač – jos moteriškąją dalį, salti iš palaimos Eskamiljo ir Aleko arijomis (Sergejaus Rachmaninovo opera „Alekas“), o koncerto pirmąją dalį baigė žaismingai suvaidinti ir padainuoti duetai iš Wolfgango Amadeaus Mozarto „Visos jos tokios“ ir biso išprašyto „Don Žuano“.
Iš šventinio koncerto publika skirstėsi nusiteikusi šventiškai – ir pasimėgavusi seniai žinomomis, bet niekada nepabostančiomis melodijomis, ir prisilietusi prie rečiau skambančių kūrinių. Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, vadovaujamas G.Rinkevičiaus, visada mokėjo tai derinti ir taip jaukintis bei auginti publiką. Ir taip jau 27 metus.
