Australijos nacionalinis radijas užsakė 34 metų lietuvių menininkui projektą „Vargonų archipelagas“. Jo herojai – pats autorius su vargonininke Gaile Griciūte, apsiginklavę mikrofonais, vaikosi po Lietuvos girią keistąjį monstrą.
O realybėje duetas, rengdamas šį penkių radijo laidų ciklą, kartu su garso režisieriumi Paulu Paulunu apsilankė 22 Lietuvos parapijose, kur įrašinėjo improvizacijas jų vargonais.
Iš šių įrašų Artūras sudėliojo 70 minučių kūrinį ir nusiuntė jį Butano, Japonijos, Turkijos, Lenkijos bei Pietų Afrikos muzikantams, kad šie įrašytų savo improvizacijas – būtinai lauke – šio vargonų kūrinio fone.
Be to, kiekvieną laidą A.Bumšteinas užbaigė savo paties pritaikytomis šiam projektui XIX a. britų natūralisto Alfredo Russelo Wallace'o knygos „Malajų archipelagas“ ištraukomis apie orangutango medžioklę. Joms akomapanuoja 1908-aisiais ant vaško cilindro įrašytos lietuviškos instrumentinės sutartinės.
„Vargonų įrašai Lietuvos miestelių ir kaimų bažnyčiose – man tarsi išžengimas iš civilizacijos į nepažintas erdves. Mano safaris – garsų medžioklė – panašus į natūralisto medžioklę, orangutango, paukščių ar drugelių gaudymą. Todėl orangutangą mokslininko tekste pakeičiau į organutangą – keistą vargonų monstrą, o šautuvą – į mikrofoną“, – aiškino A.Bumšteinas.
– Vargonai jums – egzotiškas žvėris? – paklausiau kompozitoriaus.
– Man gražus jų skambesys, nežinia iš kur atsklindantis. Jau nuo 2008 metų kaupiu vargonų įrašų archyvą – vadinu jį „Vargonų safariu“. Kai keliauju kur nors Europoje koncertuoti, visada nueinu į bažnyčią pasiklausyti vargonų, juos įrašau.
Savo vargonų archyvus panaudojau jau ne viename kūrinyje. 2010-aisiais buvo išleistas ir kompaktinis diskas „Organ Safari“, įrašytas „Holland Festival“ Olandijoje. Pagal šį diską šokio spektaklį sukūrė Rūta Butkus. Jį savo filmuose naudojo lenkų ir lietuvių režisieriai.
-Diskas hipnotizuoja kraupoka atmosfera, makabriškais skambesiais, o juk Vakaruose vagonai turbūt gerai prižiūrimi?
-Ten man neteko matyti tokių apleistų, nesuderintų kaip Lietuvoje. Čia matėme net užkaltų vinimis, kai kuriuose gyveno kregždės. Tačiau apleistų vargonų garsynas man kur kas įdomesnis negu tvarkingų.
Kiekvienas jų garsas savaip iškrenta iš temperuoto derinimo sistemos, kiekvienas instrumentas – tarsi unikalus mikrogarsų pasaulis. Norisi išgirsti tokių vargonų kuo daugiau – tampi tikru medžiokliu maniaku.
Tikiuosi tęsti safarį per Lietuvos bažnyčias. Fantastiška taip keliauti po Lietuvą ir ją pažinti.
– Naujasis radijo projektas praplėtė ne tik jūsų vargonų įrašų kolekciją, bet ir kūrybos partnerių gretas – įtraukėte į jį keturių žemynų atstovus. Kas jus sieja su šiais egzotiškų instrumentų virtuozais?
– Iki projekto mes nebuvome asmeniškai pažįstami, bet juos visus žinojau, man patiko jų grojimas. Todėl ir pasiūliau bendradarbiauti. Norėjau, kad muzikantų geografija būtų kuo platesnė.
Jie turėjo improvizuoti lauke. Man magėjo sujungti muziką uždaroje ir atviroje erdvėse. Tačiau užtenka žinoti, kad atlikėjai groja lauke, ir vaizduotė prikuria paukščiukus, medžių šlamėjimą, upelių čiurlenimą. Nesistengiau realistiškai perteikti tų efektų.
Mūsų bendradarbiavimas buvo tarsi interviu garsais: aš pateikiau muzikantams klausimą vargonų muzikos įrašu, o jie man atsakė savo instrumentų improvizacijomis. Išsirinkau įdomiausius jų įrašų epizodus, juos truputį pakoregavau ir pasluoksniavau. Man patinka sujungti kūrinyje kuo daugiau sluoksnių.
-Įdomu, kad racionalios jūsų idėjos virsta paslaptingais, mistiškais darbais. Kalbu ne tik apie naujausios laidos intrigą – organutango medžioklę Lietuvos girioje, kurią galų gale vainikuoja sėkmė: pagauto žvėries skeletas atsiduria Australijos radijo archyve.
– Racionalusis ir intuityvusis pradai turi visą laiką pintis tarpusavyje. Negalima išpažinti apoloniškojo prado pamirštant dioniziškąjį. Viskas – tų dviejų pradų deriniai.
Atmosfera man – itin svarbus dalykas muzikoje. Ji veikia daugiau negu emociškai. Man rūpi koncepcijos, domina keistos formos, keisti daugiasluoksniai dariniai, bet iš viso turi rastis kažkoks jaudinantis muzikos skvarbumas.
– Kaip Australijos radijas sužinojo apie A.Bumšteiną?
– Konkursuose aš paprastai nedalyvauju, bet prieš porą metų Vokietijos kultūros radijas („DeutschlandRadio Kultur“) pasiūlė vieną jo užsakymu sukurtą mano darbą Europos transliuotojų sąjungos konkursui.
Tas kūrinys laimėjo „Palma Ars Acustica“ apdovanojimą. Taip radijo meno bendruomenė sužinojo apie mane. Pradėjau gauti įvairių pasiūlymų. Net nesistengiau visų apžioti, nes reikia laiko sukurti kažką įdomaus. Pavyzdžiui, garso vaidinimą „Audiokaukas“ kūriau dvejus metus be pertraukos.
„Vargonų archipelago“ idėją siūliau ir Lietuvos radijui, teikiau projekto paraišką Kultūros tarybai, bet niekas juo nesusidomėjo. Lietuvoje sunku įgyvendinti didesnį radijo meno projektą – jau 90-metį skaičiuojantis Lietuvos radijas vis dar yra uždaras naujovėms.
Pavyzdžiui, dirbdamas kūrybinėje rezidencijoje Vienoje patekau į vaškinių plokštelių archyvą su seniausiais pasaulio įrašais. Thomo Edisono išrasta pirmoji laikmena buvo vaškinis cilindras, o austrai jį patobulino – ėmė gaminti vaškines plokšteles. Tame archyve jos yra perkeltos į metalines kopijas.
Radau tarp jų labai įdomų žydų giesmės įrašą ir sumaniau jį panaudoti savo kūriniui. Austrai iš karto susidomėjo idėja – pasiūlė man išleisti ir kūrinio plokštelę, surengti parodą. Lietuvoje ilgai siūliau šį projektą, kol šiemet pagaliau pavyko gauti Kultūros tarybos individualiąją stipendiją.
-Kodėl jus traukia radijo kūryba? Kaip joks kitas jaunosios kartos kompozitorius įsitvirtinote šioje nišoje.
– Aš neieškau nišų – jos pačios mane suranda. Rašau ir akademinę muziką natomis, groju su improvizuotojais, bet dalis mano kūrybos labiausiai tinka radijo formatui, grynajam klausymui.
Man įdomus pats transliacijos principas, kai esu tarsi radijo stotis, o mano kūryba – asmeninė radijo laida. Tačiau galiu pritaikyti savo kūrinius įvairiems formatams ir situacijoms. Mano svajonė – turėti savo laidą Lietuvoje, kurioje galėčiau pristatyti pasaulio radijo meno pavyzdžius ir taip paskatinti Lietuvos menininkus kurti radijo medijai.
Lietuvoje radijo menas egzistuoja, ko gero, tik tradicinio radijo teatro pavidalu. Man patinka 7-ojo dešimtmečio mūsų radijo teatras. Muziką jam kūrę kompozitoriai Eduardas Balsys, Benjaminas Gorbulskis, kiti paliko originalių dalykų. Tačiau, matyt, neatsirado entuziastų, kurie išplėtotų tas idėjas.
Norėčiau būti vienas jų.
Improvizavo balkone, miškuose ir kalnuose
A.Bumšteino „Vargonų archipelage“ skamba 23 Lietuvos parapijų – Kauno, Zapyškio, Išlaužo, Pakuonio, Griškabūdžio, Kudirkos Naumiesčio, Gižų, Kalvarijos, Švenčionėlių, Linkmenių, Tauragnų, Leliūnų, Utenos, Zarasų, Druskininkų, Krekenavos, Gražiškių, Ramygalos, Dotnuvos, Tytuvėnų, Vosiliškio, Varnių ir Šiluvos – vargonai.
Kiekvienoje penkių laidų improvizuoja vis kitas užsienio muzikantas. Tai – japonų senovinių lūpinių vargonų virtuozas Ko Ishikawa, Pietų Afrikos Respublikos multiinstrumentininkė Cara Stacey, JAV gyvenantis Butano avangardinis gitaristas Tashi Dorji, turkų tradicinės fleitos virtuozas Karahanas Kadirmanas ir lenkų vokalistė Ola Bilinska.
Japonas K.Ishikawa įrašė savo improvizaciją namų balkone, kai lauke buvo 47 laipsniai karščio pagal Celsijų. Todėl grojo, kol instrumentas neišėjo iš rikiuotės. Afrikietė C.Stacey pasirinko įrašui šaltą ir vėjuotą dieną Keiptauno kalnuose. Jos improvizacijos fone girdimas vėjas ir lietus. Butanietis T.Dorji improvizavo prie savo namų Karolinoje nakties garsų fone. Turkas K.Kadirmanas įrašinėjo savo partiją medyje pamiškėje. Lenkė dainavo giria virtusiame sename parke netoli Lietuvos sienos.
A.Bumšteino laidų ciklą „Vargonų archipelagas“ galima pasiklausyti čia: https://www.abc.net.au/radionational/programs/soundproof/features/organ-archipelago/
