Maestro S. Sondeckio baimė: kad po 50 metų žmonės neapkurstų

Jo dėka prieš 45 metus kurorte atsiradę „Nakties serenadų“ klasikinės muzikos koncertų ciklai vasaros pabaigoje tapo neatsiejama pajūryje atostogaujančių žmonių poilsio dalimi.

Tradicinės „Nakties serenados“ Palangoje vyko iki šiol, tiesa, jau be 87 metų S.Sondeckio. Iš paties sukurto klasikinės muzikos festivalio organizatorių maestro pasitraukė prieš 10 metų išėjęs iš Lietuvos kamerinio orkestro.

Dar kartą į kurortą S.Sondeckis buvo sugrįžęs 2013 metų rugpjūtį, kai buvo pakviestas „Palangos festivalio“ klasikinės muzikos koncertų meno vadovu.

Tuomet, prieš 85 metų sukaktį, profesorius su „Lietuvos ryto“ žurnalistu mielai sutiko pasišnekučiuoti apie šiuolaikinės muzikos kultūrą, klasikinės muzikos svarbą ir savo ateitį.

Tais metais iš pradžių žiūrovai buvo pakviesti į Lietuvos filharmonijos organizuotų tradicinių „Nakties serenadų“ tris koncertus su Lietuvos kameriniu orkestru.

Po savaitės prasidėjusio kultūros renginių festivalio „Palangos vasara“ metu toje pačioje Gintaro muziejaus terasoje vyko kitas klasikinės muzikos koncertų ciklas, pavadintas „Nakties serenados su Sauliumi Sondeckiu“.

Jų metu pasirodžiusiam Baltarusijos valstybiniui kameriniui orkestrui dirigavo pats profesorius S.Sondeckis, kuris „Nakties serenadų“ koncertų ciklus kurorte pradėjo nuo 1971 metų.

– Kurios iš šių „Nakties serenadų“ yra tikrosios?, – pasibaigus koncertų ciklui „Lietuvos rytas“ pasiteiravo paties maestro S.Sondeckio.

– Gražios muzikos niekuomet nebus per daug. Tai kad šią vasarą Palangoje vyko dvejos „Nakties serenados“, laimėjo tik klausytojai.

Prieš 42 metus Gintaro muziejaus terasoje prasidėję „Nakties serenadų“ koncertų ciklus rengiau iki 2004 metų. Tuomet man pasitraukus iš Lietuvos kamerinio orkestro, šią tradiciją Lietuvos filharmonija pratęsė. Tik jau be manęs.

Per paskutinį 10 metų su Rusijos orkestrais man čia teko du kartus koncertuoti festivalio „Palangos vasara“ rėmuose. Šie pasirodymai išaugo į trijų koncertų ciklą. Jį pavadinti „Nakties serenadomis“, kaip jų autorius, manau, turėjau teisę, nes šie koncertai yra mano sumanymas.

Tačiau manau, kad tikrųjų „Nakties serenadų“ nebeliko nuo 2004–ųjų metų.

– Kaip jūs vertinate Lietuvos filharmonijos tęsiamus koncertų ciklus, kurie vyksta jau be jūsų?

– Jei žmonės į šiuos koncertus eina, vadinasi viskas yra gerai. Tačiau, mano manymu, pataikaujant žiūrovams yra pabėgta nuo pirminio šio renginio užmanymo.

„Nakties serenados“ gimė, kaip klasikinės muzikos koncertų ciklas. Iki 2004 metų šios pagrindinės sąlygos aš laikiausi steriliai – buvo grojama tik gryna klasika, kuri turi gana apibrėžtą laikotarpį pradedant J.S.Bachu, G.F.Handeliu ir baigiant ankstyvaisiais romantikais F.Schubertu ir F.Mendelssohnu.

Mano „Nakties serenadų“ repertuare nesurasite net genialių Strausso valsų.

Dabar gi „Nakties serenadų“ repertuare jau atsiranda romantinės muzikos, šiuolaikinių aranžuočių, pradėta groti lūpine armonikėle. Dabar artėjama prie šou, kad tik žiūrovams būtų įdomiau.

Esu įsitikinęs, kad propaguoti rimtą meną galima tik nepataikaujant publikai. Pavyzdžiui, kaip garsus teatro režisierius Eimuntas Nekrošius, kuris viską daro savaip. Kam tai nepatinka – neikite. Užtat mūsų teatro režisieriai tiek daug pasiekė ir yra garsūs visame pasaulyje.

Klasikinę muzika propaguoti galima tik aukščiausiu lygiu, tik atsakingai atrinktu repertuaru. Tik šitaip galima kelti žmonių kultūros lygį.

– Kodėl savo sumanytiems koncertų ciklams jūs suteikėte serenadų pavadinimą. Juk serenados yra ispanų meilės dainos, kurios yra toli nuo klasikinės muzikos?

– Serenados yra ne vien tik lengvos dainelės. Serenadomis buvo vadinamos XVII – XVIII amžiaus Europos dvaruose vykdavę muzikiniai renginiai.

Po dvarų parkus vaikštinėdavo kviestiniai svečiai, kuriems prie atskirų parko statinių vykdami atskiri meno renginiai: baletas, dramos vaidinimas, muzikiniai pasirodymai.

Ir tik vėliau visi ateidavo į rūmus, kuriuose įvykdavo pagrindinis koncertas, kuris baigdavosi triukšmingais fejerverkais. Visa tai tuomet ir vadindavosi serenadomis.

Būtent kažką panašaus buvau sumanęs Tiškevičių rūmų parke, tačiau Lietuva – ne Europos pietūs, kur vasarą garantuotas geras oras. Todėl iš mano sumanytų serenadų liko tik viena jų detalė – klasikinės muzikos koncertai po atviru dangumi.

– Kodėl jūs šiame koncertų cikle pasirinkote Baltarusijos valstybinį kamerinį orkestrą?

– Galvojau koncertuoti su Klaipėdos orkestru, tačiau jis šiuo metu atostogauja.

Baltarusių orkestras yra geras. Jį pasirinkau dar ir norėdamas paskatinti daryti tai, ką mūsų kaimynai yra sumanę. Nusižiūrėję į mūsų „Nakties serenadas“ šis orkestras restauruotame Radvilų dvare Nesvyžiuose kitais metais ketina pradėti tokius pačius klasikinės muzikos koncertų ciklus.

– Klasikinės muzikos koncertai pritraukia palyginus siaurą visuomenės dalį. Kaip manote, ar klasika išlaikys savo žiūrovą?

– Geros muzikos bus klausomąsi visuomet. Dėl to ji ir klasikinė.

Tikiu, kad ir Lietuvą pasieks tokios tendencijos, kurios jau seniai yra Vakaruose. Jungtinėse Amerikos Valstijose Tanglewoodo dvare, kuris yra tarp Niujorko ir Bostono, vyksta tradiciniai vasaros koncertų ciklai.

Vienais metais juose dalyvavau ir aš. Likau išsižiojęs – klasikinės muzikos klausėsi sausakimša 5 tūkst. vietų atvira žiūrovų salė. Už jos pilna aikštė, kaip mūsų Vingio parkas. Ten dar 15 – 20 tūkst. žmonių.

Berlyno filharmonijos orkestras koncertuoja 20 tūkst. žmonių auditorijoms.

Vadinasi, klasikinė muzika žmonijai yra reikalinga. Yra poreikis rimtai, gerai muzikai.

Dabar siekiame kelti mūsų visuomenės kultūros lygį, žmones pratinti prie tikrosios muzikos, kai tuo tarpu jiems yra brukamas šlamštas, muzikinis triukšmas.

Kaip galima išvalyti grindis, kai ant jų vanduo iš kriauklės bėga pro atsuktą čiaupą. Mes sausiname grindis, o čiaupas atsukamas dar smarkiau. Kokia tokio darbo prasmė? Gal pirmą reikia užsukti čiaupą. Tada galima ir grindis valyti.

Atkreipkite dėmesį, kokios baisios muzikos dabar klausomąsi. Tie žemi garsai, nuolatinis bumpsėjimas. Kitaip nei triukšmu, tokios muzikos nepavadinsi. Po 50 metų žmonės bus jau apkurtę.

Muzikos grožis turi keisti žmogaus vidų, jį pakylėti. Juk „Nakties serenadose“ mūsų žiūrovai klausėsi tokių pasaulinio mąsto žvaigždžių, kurias dabar dėl jų aukštų honorarų įpirktų ne bet koks Lietuvos festivalis.

– Kokios man ypatingos veiklos bereikia. Šiemet sulauksiu 85 metų. Ar visi mano bendraamžiai paeina savo kojom?

Aš jubiliejų nešvenčiu. Mano manymu, tai yra savęs sureikšminimas. Nemėgstu to momento, kai reikia pradėti kviesti svečius ir sukti galvą, kokio rango žmones kviesti, ko čia neužmiršus.

Kita vertus, ar mano pakvietimas bus visiems malonus? Gal kas ateis susiraukęs vien tik pareigos vedamas? Kam viso to reikia?

Beveik visus jubiliejus sutikau gastrolių metu koncertuodamas. Vienintelis pokylis buvo organizuotas mano 70–ųjų metų jubiliejaus proga Trakų pilies didžiojoje menėje, tačiau ir jis buvo organizuotas kitų, o aš pats buvau kviestinis svečias.

Jubiliejus pasidarau sau, o ne kitiems. Štai ir šiemet nė vieno žmogaus kviesti neketinu. Į mano namus ateis tas, kas mane prisimins, kas norės mane pasveikinti.

Iki šiol vadovavau Peterburgo Ermitažo orkestrui. Gana intensyviai koncertavau Rusijoje, įvairiose Europos šalyse.

Praėjusį rudenį su Vienos konservatorijos orkestru 8 koncertus turėjau Ispanijoje, 4 koncertus Austrijoje. O gegužės mėnesį Petrozavodske dirigavau J.Bacho Didžiąsias mišias H – mol. Pagal sudėtingumą čia – muzikinis „Hamletas“.

Iki Naujųjų metų dar yra suplanuota keletas koncertų, bet po to savo koncertinę veiklą jau galvoju stabdyti. Jau užtenka.