Kovo 4 d. Vilniaus kongresų rūmuose smuikininkas Z.Levickis ir violončelininkas Povilas Jacunskas kartu su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru (LVSO), diriguojamu Latvijos operos vyriausiojo dirigento Martino Ozuolinio, surengs koncertą „Smuiko ir violončelės šedevrai“. Tai reta proga išgirsti šiuos puikius LVSO artistus solistų amplua. Apie tai, kuo ypatingas šis pasirodymas, kalbėjomės su atlikėjais.
Koncerte – ypatingi kūriniai
Paklausti, kaip kilo mintis surengti tokį koncertą, artistai sakė, kad šią idėją brandino jau seniai.
„F. Mendelssohno Smuiko koncertas man – gražiausias smuiko muzikos literatūroje, – tvirtino Z. Levickis. – F.Mendelsonas yra romantinio koncerto pradininkas. Įdomu ir tai, kad šį Koncertą jis parašė Leipcigo „Gewandhaus“ orkestro koncertmeisteriui Ferdinandui Davidui. Taigi praėjus beveik 200 metų Koncertą vėl atliks orkestro koncertmeisteris.“
Ne bet kokį kūrinį pasirinko ir violončelininkas P. Jacunskas. „Aš norėjau pagroti būtent S. Prokofjevo simfoniją violončelei. Šis kūrinys man labai svarbus – labai jį mėgstu. Nors klausytis jo lengva, tai be galo sudėtinga muzika, kelianti atlikėjui daug techninių užduočių.
Padiriguoti šį kūrinį – taip pat iššūkis: dirigentui reikia ypatingos technikos, nes faktūra smulki, sudėtinga, tempai žvėriški – kartais nėra kada net oro įkvėpti. Kita vertus, tai – tikras S.Prokofjevo ekspresyvios lyrikos perlas“, – pasakojo artistas.
Netobulas – vadinasi, gyvas
Šiuos muzikantus grojant solo su simfoniniu orkestru išgirsti galima ne dažnai. „Tai mums – didelis iššūkis, nes tenka atsisveikinti su savo įprasta komforto zona, – aiškino P.Jacunskas. – Net pojūčiai visai kiti. Grodamas orkestre daugiau taikaisi prie savo kolegų muzikantų, o būdamas solistu turi vesti orkestrą, nešti jam aiškią žinią, kad visi suprastų tavo mintį.
Privalai turėti stabilią ir aiškią poziciją, tvirtai stovėti ant kojų ir dar ištransliuoti žinutę publikai. Man labai imponuoja tokie dalykai – mėgaujuosi ir darbu, ir pasiruošimu“.
Povilui pritaria ir Z.Levickis: „Kai groji solo, viską matai lyg pro padidinamąjį stiklą, ir mažas netikslumas atrodo tragedija. Savo profesoriaus Raimundo Katiliaus buvau labai griežtai auklėjamas dėl detalių ir tikslumo. Labai išgyvendavau, jei ne viskas pavykdavo.
Tačiau galiausiai supratau: gali visko pasitaikyti, nes nė vienas nesame tobulas. Aišku, smagu, kai viskas nepriekaištingai pavyksta – tada jautiesi didvyris. Tačiau jei viską tiksliai pagroji, o emocijos klausytojui neperteiki, tada blogai – kažko trūksta, ir žmonės net negali pasakyti, ko.“ Artistai pripažino, kad grojant su savu kolektyvu juntamas ir stiprus užnugaris. „Jaučiame kolegų palaikymą. Žinodami, kad groja savas žmogus, jie negali pakenkti net netyčia“, – juokavo muzikantai.
Žavi nežinomybė
Atlikėjams vienas žaviausių dalykų jų darbe yra nuolatinis kūrybinis procesas. „Man labiausiai patinka tai, kad niekada nežinau, kas manęs laukia, – dėstė Z.Levickis. – Tai susiję ir su kūrinių atlikimu. Intensyviai rengdamasis koncertui aš kiekvieną dieną atrasdavau kažką naujo.“
Tačiau smuikininko įsitikinimu, muzikoje neverta ir negalima demonstruoti savęs. „Tą visi pajunta, ir klausytojams dėl to labai nesmagu, – mano Z. Levickis. – Aš tikrai grosiu nuoširdžiai, o kaip – dar negaliu pasakyti.“
„Tu labai gerai pasakei: nuoširdžiai, – replikavo P.Jacunskas. – Jis gros nuoširdžiai. Aš irgi grosiu nuoširdžiai.“
Zbignievo Levickio (smuikas) ir Povilo Jacunsko (violončelė) koncertas „Smuiko ir violončelės šedevrai“ su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru, diriguojamu Martino Ozolinio (Latvija) įvyks kovo 4 d. 19 val. Vilniaus kongresų rūmuose.
