Dvidešimtmečiai aktoriai OKT teatre S.Kane „Apvalytuosius“ rodys dar nesyk – balandį, birželį.
„Ši pjesė net nervina, nes nepateikia atsakymų. Daugiausia, ką ji siūlo – dvejonę. Manau, tai labai teigiama“, – sakė spektaklyje Gremo vaidmenį atlikęs Kęstutis Cicėnas.
„Mane šokiruoja tai, jog žmones labiau trikdo smurto parodymas teatre negu pats smurtas. Kalbos apie mano pjesę spaudoje užima daugiau vietos negu kalbos apie realų penkiolikametės išprievartavimą“, – yra sakiusi S.Kane.
Apie laikmečio prieštaras ir norą išsivalyti žiaurumu kalbėjomės su pagrindinius vaidmenis sukūrusiais aktoriais 21 metų Greta Petrovskyte, 22 metų K.Cicėnu ir 22 metų Martynu Ališausku.
– Kiek S.Kane pasaulis jums artimas ir kuo sudomino tekstas?
G.Petrovskytė: Kai pirmą kartą perskaičiau pjesę, tiek ir supratau: brolis pasimyli su sese ir išauga saulėgrąža. Man tai patiko, todėl ją pasirinkau egzaminui.
Vėliau prisijungė kiti ir taip atsirado spektaklis. Kadangi gyvenime man svarbiausia meilė, pjesėje ji pasirodė įdomiausia. Sudomino ir personažų drąsa – eiti to, kas neįmanoma, link ir iš visų jėgų tikėti. Nėra buities, rutinos, kuri užgožia. Ten kiti matmenys. Ir man tai gražu. Pjesėje viskas tikra. Ir tekstas. Kartais užrašytas tik vienas žodis, bet jame visko daug.
M.Ališauskas: Atrodo, kad pjesėje išgrynintas tikrumas. Kaip rašė pati S.Kane, pjesė nėra žiauri, o maksimaliai nuoširdi. Todėl pats turi būti maksimaliai nuoširdus, kad suvaidintum.
K.Cicėnas: Man patiko, kad tekste skaisti ir graži tema išreiškiama brutaliomis priemonėmis. Pjesėje, kaip ir kūryboje, ieškojua krikščioniškų, biblinių motyvų. Žinant, kad ir pati Sarah augo krikščioniškoje šeimoje, buvo įdomu pamatyti jos požiūrį į meilę.
– Kaip žiūrite į savo personažus?
– M.A.: Robinas yra jautrus. Netgi pernelyg jautrus. Robinas rodo, kas yra atjauta kitam. Jautrumas, nuoširdumas – tai skatina meilę. Jo tyra, primityvi meilė Greis yra nuoširdi, tikra ir stipri. O šiuolaikiniam žmogui to trūksta.
G.P.: Man Greis – idėjinė. Ji myli savo brolį, bet joje yra ir krislelis keršto. Ne vien tyrumas.
Kūno ar lyties pakeitimo tema svarbi tuo, kad aš atgimstu brolio kūne. Aš netampu vyru. Iš dalies broliu tampu ir tam, kad atkeršyčiau, prikelčiau „sudegintą mėsos gabalą“.
K.C.: Jei Greis kūnišką kelionę perkeltume į psichologinį lygmenį, šiais laikais ji būtų mergina, kuri dėl meilės nepabijotų nusižeminti kaip moteris. Mergina, einanti iki galo, norinti susigrąžinti, išlaikyti, o gal tik kažką pasakyti. Drąsi, nebijanti pasirodyti nemoteriška, negraži.
O šiandienos Gremas – žmogus, kuris atsisako egoizmo. Tas, kuris mato tikslo siekiančio mylimojo kančias. Ir nebūtinai pritariantis, bet dėl to, kad myli, nusileidžiantis ir net padedantis įgyvendinti tikslą. Gremas – tai nuolankumas, savo dominavimo išsižadėjimas.
– S.Kane tekstas kupinas kančios, skausmo, brutalaus gyvenimo apraiškų. Koks kūrybinis spektaklio procesas slėpėsi už to, kaip pavyko užpildyti vaidmenis?
– G.P.: Vaidmuo man suteikė daugiau stiprybės, tikėjimo. O svarbiausia – apvalė nuo pavydo, nuoskaudų. Greis mane išmokė mylėti iki galo, nesvarbu ar esi mylimas, ar jis su tavimi, ar jo nėra. Esi laimingiausias, kai jauti meilę ir visada su savimi nešiojiesi jos branduolį. Teatre man patinka fiziškumas. Ir režisierius reikalavo daug energijos. Kartais nieko nebesuprasdavu... Bet man patiko, kad jis naudojo jaunatvišką energiją, kūną ir sprogimą. Kol esi jaunas, tai gerai.
K.C.: Buvo etapas, kai buvo daug purvo ir viskas lindo per gerklę. Nesinorėjo nieko daryti. Bet, kai supratau, ką norime pasakyti – blogio neliko. Brolis, sesė, gėjai, prostitutės, incestas... Apie meilę kalbame iš esmės. Ne apie tai, kokia ji gera ar bloga. Tiesiog taip yra. Žmonės taip elgiasi.
M.A.: Kuriant vaidmenis atrodo, kad turi tai, ko reikia. Galbūt todėl, kad pjesėje, kaip ir gyvenime, vyksta panašūs dalykai. Net nesidomėdamas gali tai matyti. Kaip ir mano devyniolikmetis personažas Robinas, esu jautrus žmogus. Viduje Robiną turiu kaip vertybę. Kai reikia vaidinti spektaklį, visa diena tampa kitokia, reikalaujanti ypatingo susikaupimo, nes negaliu ateiti tuščiu vidumi.
– „Apvalytuosiuose“ svarbūs du lygmenys: meilės sąvoka, kylanti iš krikščioniškos, biblinės patirties, ir žiauraus brutalumo prisikaupęs šiuolaikinio pasaulio vaizdas. Kaip jūs tai priimate ir vertinate?
– K.C.: Pjesėje į brutalumą žiūriu iš gražios pusės. Juk ir bibliniuose pasakojimuose nėra didesnės meilės, kaip atiduodant gyvybę už kitą. Arba: „Vyras glausis prie moters ir jie taps vienu kūnu“. Dalykai, apie kuriuos dažnai kalbame metaforomis, simbolika, S.Kane pjesėje išreiškiami tiesiogiai.
Režisierius repeticijų metu kalbėjo, kad psichiatrai ar psichologai vartoja tokius išsireiškimus kaip trauma, sutrikimas, sužalojimas... Kiekviename šių žodžių glūdi tam tikra fizinė būklė.
Apie dvasinius sutrikimus spektaklyje mes kalbame per fiziškumą, per kūną. Ir tai labai įdomu. Fantazuoti, kalbėti, vadovautis įvairiomis ideologijomis galime kiek norime, bet nuo kūno, materijos – nepabėgsime. Net ir meilė galų gale išreiškiama per kūną.
M.A.: Juodus dažus, žiaurumą ir brutalumą atsveria personažų tyrumas. Šviesa, sklindanti iš jų. Pati erdvė kartais virsta tam tikra skaistykla, prie kurios artėja net Tinkeris.
Vis prisimenu režisieriaus žodžius, kad teatras neturi būti gėrio podiumas. Todėl šiame spektaklyje nevaidiname to, kokia meilė turėtų būti.
G.P.: Pjesė mano gyvenimui suteikė daug liūdesio. Kai dirbi, taip įsimagnetini, kad net aplinkoje imi girdėti tas pačias temas, žodžius. Bet purvo neliko. Kai pereini baimes ir isterijas, pjesė atrodo labai jaunatviška, o spektaklis – pavasariškas. Tik reikia pamatyti.
Pjesėje yra tragedijų – bet visur jų yra. Tai vyksta šimtus metų. Ką daryti? Apie tai nekalbėti? Prisiminus žiaurumą, reikėtų pamąstyti, ar apskritai visko nėra per daug: narkotikų, alkoholio, savižudybių... Reikėtų matyti giliau. Pjesės personažai skendi žiaurume, bet jie krapštosi šviesos link. Iškyla su taurumu siejamos vertybės.
– Ar gali dar kas nors šokiruoti šiandieninį, smurto persisotinusį žiūrovą? Ar jis gali pažvelgti toliau už jo ribų ir išvysti tai, kas slypi už jo?
– G.P.: Man liūdna, kai žiūrovui atrodo, kad jį norima šokiruoti. Spektaklis visai ne apie tai. Pjesėje kalbama, kad apsivalymas ateina per žiaurumą. Purvas nėra tik dėl purvo ar šokiravimo.
Žiaurume slypi beprotybė, anarchija, laisvė. Nereikėtų subuitinti poezijos, tuomet viskas ir atrodo nepakeliamai žiauru. Man net trūksta to žiaurumo, nes kuo jo daugiau, tuo galingesnis grožis, stipresnė meilė. Galiausiai viskas virsta tyrumu ir chaose pražysta gėlės. Nežinau, ar tai aktualu, bet atpažįstama.
K.C.: Man atrodo, kad svarbiausia, kai žiūrovas atpažįsta save. Žiaurumas teatre nėra tai, kas gali šokiruoti. Šokiravimas priklauso nuo to, kiek tu turi sąsajų su tuo, ką matai. Jei žiūrime ne į formą, o į turinį, mes visi turime sąsajų su meile.
Nesiekėme žiūrovo šokiruoti. Mes gerbiame žiūrovus ir leidžiame jam elgtis, kaip jis nori. Kaip jis reaguos – jo reikalas.
„Apvalytieji“ žiūrovui leidžia išdrįsti klausti: kas yra meilė? Nesaugus jautiesi tuomet, kai esi išmuštas iš komforto zonos. Kai nori greitai užčiuopti atsakymą ir ramiai gyventi toliau. Bet ši pjesė net nervina, kaip jo neduoda. Daugiausia ką ji pasiūlo – dvejonę. Manau, tai labai teigiama.
– Ar pjesėje keliamos problemos ir jūsų noras jas išreikšti leidžia kalbėti apie tam tikrą laiką, naują kartą su pakitusiomis grožio ir meilės sąvokomis?
– G.P.: Pjesė yra mišinys. Kaip ir dabartis – šizofrenija, narkotikai, žiaurumas, brutalumas. Tačiau kiekvienas personažas prisotintas seniausių ir tauriausių vertybių. Vadinasi, tai įmanoma.
Grožio sąvoka nepasikeičia, o prasiplečia. Tai ne apie mūsų kartą. Gal labiau apie tai, kad mes jau galime šia tema kalbėti.
K.C.: Apie laiką aš asmeniškai negalvojau. Esminis klausimas buvo, kaip išreikšti scenoje tai, ko nesuvaidinsi. Tam reikia formos, simbolikos. Negalvojau, kad dabar tokie laikai.
M.A.: Šioje medžiagoje nekalbama apie vieno laiko problemas. Pjesės šviesulys – tai, kad tokie socialinės atskirties žmonės kaip homoseksualai, šizofrenikai ar striptizo šokėjos yra žmonės, su kuriais galima kalbėtis. Tą žiūrovai turėtų suprasti. Jie nekalti, kad yra kitokie. Svarbu neatskirti jų kokia nors tvora.
– Kodėl šiandien svarbu apie tai kalbėti?
– K.C.: Man atrodo, kad šiandien ypatingai svarbu apie meilę kalbėti kaip apie tapatybę. Mes mėgstame viską pateisinti. Sukuriame koncepcijas, kurios sudeda mūsų mąstymus: meilė yra labai graži, jausmai yra puiku, na, bet homoseksualai – blogai, kraujomaiša – iš viso...
Tad apie kokią tapatybę galime kalbėti, kai iš visko daromos koncepcijos. Yra taip ir ne kitaip.
Šiuolaikinė problema yra ne tai, kad žmonės kažką daro (keičiasi lytį ar su kuo nors mylisi), bet tai, kad mes norime surasti bendrą tiesą. Norime įvardinti, ar tai yra gerai, ar blogai. O tada siekiame, kad mūsų tiesa būtų globali.
Mes norime pasakyti, kad tikėjimą svarbu susikurti pačiam. Galbūt klaidingą ar ne visus patenkinantį, bet padedantį ieškoti savo atsakymų.
