Kaskart minint Juozo Miltinio ir jo įkurto dramos teatro sukaktį ar jubiliejų, netgi kasmetę Teatro dieną visos miesto kultūros įstaigos neriasi iš kailiosavo skaitytojams, žiūrovams, lankytojams pateikdamos progines parodas, kino filmus, susitikimus, naujas knygas, o keturi miesto teatrai – premjeras ir įvairias atrakcijas.
Kad tik nepamirštume, kad nuolat vėl ir vėl apžiūrėtume tai, ką Dievulis, Apvaizda, Likimas ir talentingi vietiniai kūrėjai teikėsi skirti nedideliam, o juo toliau, juo labiau mąžtančiam ir vis labiau pažeidžiamam besitraukiančios Lietuvos miestui. Kiek visa tai prisideda prie legendinio teatro istorijos tęstinumo ir jo dabarties įprasminimo, sunku pasakyti.
Taip yra ir šiais jubiliejiniais Panevėžio, dabar – Juozo Miltinio vardo – dramos teatro metais. Pirmasis juos paskelbė dar pernai lapkritį išėjęs eilinis kultūros ir istorijos žurnalo „Senvagė“ numeris (teatras oficialiai įsteigtas 1940 m. lapkričio 21 d), publikavęs unikalų dokumentą – pirmąją Panevėžio dramos teatro atidarymo ir pirmosios premjeros (1941m. kovo 15 d.) programėlę.
Net šių dienų požiūriu solidžios apimties programėlė unikali ir tuo, kad išplėštas pirmasis puslapis su Stalino portretu, o teatrą įkūrusį Juozą Miltinį nebent su lupa įžiūrėsite tik vienoje iš grupinių kolektyvo nuotraukų. Nors visiškai akivaizdu, kad „Ištrauką iš sieninio laikraščio – P.D.T. kolektyvo žodį“, neabejotinai „paredaguotą“ kokio nors partinio veikėjo ir palaimintą cenzūros, sukūrė būtent jis. Jau nekalbant apie Kaune suformuotą teatro trupę ir pirmojo spektaklio pagal Nikolajaus Pogodino (beje, slapyvardžiu Stukalinas) pjesę „Sidabrinis slėnis“ pastatymą.
Legendos pradžia buvo labai savotiška ir visiškai neprognozavo būsimos meninės šlovės. Ji atėjo kur kas vėliau.
O šiais metais viskas prasidėjo, žinoma, Juozo Miltinio dramos teatro vadovo konkursą laimėjus to paties „Senvagės“ žurnalo prieš kelerius metus „atkastam“ ir į gimtąjį Panevėžį sugrįžti pakviestam, po Europą ir didžiosios Rusijos platybes ilgai klajojusiam lietuvių režisieriui Linui Marijui Zaikauskui. Jam teko ne tik perimti buvusio vadovo Romualdo Vikšraičio stipriai sudarkytą, pakrikusį kolektyvą, dėl nenuspėjamo vadovo elgesio ir silpnų spektaklių niekaip negerėjantį teatro įvaizdį, bet ir atsidurti prieš neeilinio jubiliejaus faktą.
Tad neteko labai nustebti, kai L.Zaikausko sukviestiems miesto kultūros žmonėms paklausus, o ką gi turi pasiūlyti pats teatras, atsakymas buvo – nieko. Todėl žinomas Panevėžio meno mecenatas Albinas Vološkevičius ir Panevėžiui vis dar neabejingas Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Algimantas Aleksandravičius per mažiau nei mėnesį išleido fotoalbumą, teatre surengė parodą, o puikią aktorių nuotraukų kolekciją padovanojo būsimam Panevėžio meno centrui.
Tačiau pagarba Linui Zaikauskui, praktiškai neįmanomomis sąlygomis per tą patį neįtikėtinai trumpą laiką surengusiam pavydėtiną viešųjų ryšių „šokį“. Plačiai nuskambėjo ir tebeskamba įspūdingiausias ir ambicingiausias miesto, o gal ir visos Lietuvos kultūros metų projektas „Panevėžys vienija. Ir taškas!“.
Juozo Miltinio dramos teatras kapitaliai užsiangažavo visam sezonui. Žadama net iki devynių premjerų. Jau po mėnesio panevėžiečiai rodys spektaklį pagal Nobelio premijos laureatės Svetlanos Aleksijevič knygą „Černobylio malda“. Į Panevėžį atvyks autorė, kurios Lietuva šiaip jau negalėtų prisikviesti artimiausius dvejus metus.
Netrukus kitą spektaklį pasaulinio masto kino režisierius Krzysztofas Zanussis su panevėžiečiais repetuos savo nuosavame dvare Lenkijoje. Po to laukia šalyje nelabai girdėtas dalykas – koprodukcija su Šiaulių dramos teatru: bendras spektaklis pagal turkų autoriaus Tundžer‘o Džiudženoglu pjesę „Lavina“. O kiekvienam pastatymui, kiekvienai gana ryškiai socializuotai akcijai „sukomplektuotos“ gausios rėmėjų ir politikų, valdininkų, ir visų miesto biudžetinių kultūros įstaigų pajėgos.
Naujojo teatro vadovo projektas ne tik panevėžiečiams, bet ir kur kas platesnei auditorijai atrodo šiek tiek utopinis ir iš anksto vertinamas rezervuotai, skeptiškai ir net ironiškai. Užsimanė mat Panevėžį paversti Naujaisiais Vasiukais...
Jau po „pirmojo blyno“ – respektabilaus jubiliejinio vakaro, kurio metu parodytas Juliaus Dautarto režisuotas spektaklis pagal Alvydo Šlepiko pjesę „Lietaus dievas“, socialiniai tinklai buvo dar negailestingesni. „Neprisimenu, ar mačiau kada tokį siaubą, kokį išvydau vakar Panevėžio teatre. Labai gaila“, – žodžių į vatą nevynioja garsi kultūros žurnalistė.
Dalis tiek vietinių žiūrovų, tiek svečių net nebedalyvavo bankete. Prieš tai žadėtas lietuviškasis „Amarkord‘as“ ne tik nuvylė, bet ir privertė raudonuoti.
Tačiau nematau nieko bloga. Atvirkščiai. Panevėžį seniai reikia sudrebinti, pažadinti, prikelti. Ir ne kokiais kvailais skandalėliais, bet meno pasiekimais. Arba totalinėmis žymių menininkų nesėkmėmis. Bet kuriuo atveju – argi ne abipusė reklama? Argi ne tema diskusijoms viešojoje erdvėje? Argi ne proga keistis ir keisti?
Apkalbamuoju atveju visai gali būti, kad L.M.Zaikauską apgavo nuojauta. Gal užbūrė Juliaus Dautarto ir Alvydo Šlepiko charizma (o ko neužburtų?). Gal pernelyg pasitikėta kitur, ne Lietuvoje, įgyta patirtimi. Arba tiesiog nesusiklostė... Laiko trūkumas, visas teatras įsitempęs kaip styga... Ir istorinis Juozo Miltinio antkapio monolitas tikrai nepadeda.
Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatras – tarsi koks Lietuvos teatro Titanikas. Ko gero, dar ne viena karta bandys jį iškelti. Klausimas: kam to reikia? Ir ar apskritai reikia? Gal verčiau statyti naują laivą? Jeigu tik, žinoma, tai yra arba bus pagal jėgas šio teatro kolektyvui.
