Šį mėnesį „Covent Garden“ teatre pradėta rodyti G.Donizetti „Liučija di Lamermur“, kurioje herojė užsiima sekso žaidimais, atsikrato kūdikio ir su kambarine kankinamai ilgai pribaiginėja savo sutuoktinį. Beje, šių scenų veikalo librete nėra.
Įspėjo žiūrovus asmeniškai
„Liučija di Lamermur“ sukėlė šurmulį jau mėnesį prieš premjerą. Mat teatras visiems, kurie buvo nusipirkę bilietus į šį spektaklį, išsiuntinėjo perspėjimą apie numatomas sekso ir prievartos scenas. Kodėl?
Teatro direktorius Kasperas Holtenas aiškino, jog tos scenos iš anksto nebuvo suplanuotos – režisūros detalės paaiškėjo repetuojant, todėl anksčiau paskleisti perspėjimo neišėjo. O po „Viliaus Telio“ skandalo administracija norėjo apsidrausti – anąkart teatro vadovas vos neišlėkė iš savo kėdės. Taigi pamoka išmokta: publika turi būti informuota.
Ar perspėjimas pravertė? Maždaug šimtas žiūrovų reagavo pasipiktinimo laiškais, 40 atsiėmė pinigus už bilietus. Tačiau – kitų džiaugsmui, nes bilietai tapo deficitu.
Režisierė užpildė spragas
Kaip sutikta premjera? Režisierę Katie Mitchell ir jos komandą publika nušvilpė, artistams sukėlė ovacijas. Radikalios K.Mitchell idėjos neįtikino ir daugelio kritikų – kai kurie įtakingi leidiniai spektaklį įvertino tik dviem žvaigždutėmis.
Mat scena „Liučijoje“ padalyta į dvi dalis – tai blaško dėmesį. Vienu metu scenoje rodomas tradicinis siužetas ir prikurtos peripetijos – tai, kas esą vyksta „už kadro“: sekso žaidimai, aborto konvulsijos, kruvina vyro egzekucija. Režisierės improvizacijos įskėlė audringus debatus.
„Šioje operoje personažų vyrų paveikslai yra išsamūs, sudėtingi ir įdomūs. Apie moteris to negalima pasakyti – atrodo, lyg trūktų kai kurių scenų. Norėjau užpildyti tas spragas“, – aiškino savo idėjas K.Mitchell, garsėjanti feministiniais polinkiais.
Vokiečių primadona Diana Damrau, sukūrusi premjeroje Liučiją, viename interviu prasitarė, kad jos herojė elgiasi kaip kovingas vyras – ne kaip palūžusi, prievarta ištekinta nuotaka. Tačiau solistė neabejojo režisierės teise į savitą interpretaciją.
„Ši opera yra labai tamsi, liūdna, šiurpi, kupina pykčio ir įtampos. Visa tai atspindi ir spektaklis. Kraujas jame nėra savitikslis – jis perteikia veikėjų būseną“, – sakė primadona.
Jos nuomone, „šiais laikais norisi daugiau realizmo“. Matyt, todėl šiuolaikinis britų kompozitorius Iainas Bellas sukūrė Dianai operą, kurioje herojė sumušama, išprievartaujama, pagimdo vaiką kalėjime ir išprotėjusi miršta.
Visko numatyti neįmanoma
2012 metais Londono „Covent Garden“ teatro publika baubė, išvydusi A.Dvorako „Undinėje“ prostitute paverstą pagrindinę heroję. 2014 metais žiūrovai piktinosi W.A.Mozarto „Idomenėjo“ režisūra, įtraukusia į spektaklį kulkosvaidžiais apginkluotus vaikus.
Anot teatro direktoriaus K.Holteno, noras intriguoti publiką aukojant dėl to sąžiningą kūrybą, būtų apgailėtina tuštybė.
„Kūrybos rezultato numatyti neįmanoma – galima tik pasirinkti žmones, kurių darbai praeityje patiko ir kurie leidžia tikėtis įdomių sprendimų konkrečiais atvejais“, – dėstė K.Holtenas atvirame laiške.
Beje, K.Mitchell ankstesnis spektaklis buvo S.Kane „Apvalytieji“ Nacionaliniame teatre Londone. Jame penki žiūrovai nualpo ir maždaug 40 išėjo iš salės negalėdami ištverti kankinimo, prievartavimo ir kastravimo scenų.
Tačiau grįžkime prie „Liučijos“. Jos gynėjų nuomone, šiame spektaklyje šokiruoja ne kraujas ir seksas, bet klaikūs žmonių tarpusavio santykiai. (Opera pasakoja apie apgaule už nemylimo vyro ištekintą heroję, kuri vestuvių naktį išprotėjusi nužudo sutuoktinį ir pastūmėja į savižudybę mylimąjį).
Ir apskritai: ar reikia atsiprašinėti dėl meno? Kartais jis parodo tai, nuo ko esame linkę nusisukti. Jo dėka gyvenimas tampa labiau suprantamas ir lengviau pakeliamas.
Laikraščio „The Guardian“ kultūros žurnalistė Charlotte Higgins po „Liučijos di Lamermur“ premjeros tvirtino, kad teatro perspėjimai žiūrovams šiuo atveju buvo nereikalingi.
„Pati opera – nemaloni, kupina prievartos. Tamsios ir bauginamos K.Mitchell spektakio scenos sumanytos ne tam, kad teiktų mums pasitenkinimą – jos mus perkelia į tamsias, nemalonias kertes, skatina pamąstyti apie savo gyvenimą“, – svarstė žurnalistė.
Parengė Asta Andrikonytė
