Ėmėsi ir dramaturgo darbo
Šio spektaklio istorija prasidėjo beveik nuo detektyvo. Buvęs teatro meno vadovas Audronis Liuga iš Vokietijos atsivežė J.von Duffelio dramos “Oidipo miestas“, sukomponuotos iš kelių antikinių tragedijų, tekstą ir pasiūlė G.Varnui surengti jos skaitymą. Režisierius pjesę perskaitė, ji jam labai patiko. Tačiau skaitymą jis atsisakė rengti – tegul tai daro studentai, o dėl spektaklio – pagalvotų.
Klasikinėje Graikijoje spektakliai niekada nebuvo rodomi po vieną – visada būdavo trys tragedijos – trilogija arba trys kūriniai skirtingais siužetais – ir viena satyros drama. J.von Duffelis savo „Oidipo miestui“ pasinaudojo trilogijos forma. G.Varną tai sudomino ir, kaip jis pats sako, panižo nagai. Tačiau vėliau, gilindamasis į tekstą, režisierius pradėjo su autoriumi ginčytis, jį neigti.
„Senovės graikų teatro pagrindas yra kanoninė drama. Ji turi tam tikrą struktūrą, kuri yra nekintama: prologas, chorų dalys, epizodai, juose – monologai ir dialogai, kartais – pagrindinio herojaus ir choro rauda, epilogas. Drama vystosi iki peripetijos, tada lūžta per pusę ir ateina garsioji graikų katastrofa – veikėjas patiria katastrofą arba vadinamąjį tragišką patosą“, – graikų dramos subtilybes aiškino aistringas antikos tyrinėtojas G.Varnas.
J.von Duffelis atsisakė graikiško kanono, chorų, trilogiją sušiuolaikino ir pavertė ją politine drama. Todėl ir atsirado pavadinimas „Oidipo miestas“ – miestas kaip valstybė, visi pagrindiniai personažai – politikai.
G.Varnui tai nepatiko. Jis pamažu pradėjo dramą keisti. Palikdamas pačią trilogijos idėją, pradėjo grąžinti „Oidipo karaliaus“, „Antigonės“ tekstus, pridėjo chorų. Taip lietuviškame variante atsirado daugiau negu pusė antikinių tekstų. Trilogijos pirmąją dalį sudaro Sofoklio „Oidipas karalius“, antrąją – Aischilo „Septynetas prieš Tėbus“ ir Euripido „Foinikietės“, trečiąją – Sofoklio „Antigonė“. Joje nėra tik pabaigos – Oidipo mirties.
J.von Duffelio „Oidipo miesto“ panaudoti tik fragmentai – mat jis labai vykusiai sujungė kai kurias scenas, perkūrė ir sujungė fragmentus.
Visi herojai patiria katastrofą
Kaip rutuliosis G.Varno sukomponuoto ir režisuoto „Oidipo mito“ siužetas?
Pirmoji dalis – Oidipo žlugimo istorija – nuo atėjusios iš Delfų pranašystės, kad Tėbus apėmęs maras baigsis, kai bus surastas buvusio karaliaus Lajo žudikas. iki Oidipas supranta, kas yra žudikas, ir įvyksta herojaus katastrofa.
Antrosios dalies veiksmas vyksta praėjus maždaug porai metų, kai Oidipas uždarytas rūsyje, jo sūnūs bjauriai su juo elgiasi, įžeidinėja ir Oidipas juos prakeikia: „Jus pražudys kova dėl turtų ir valdžios.“
Antroji dalis – Oidipo sūnų neapykantos ir kovos dėl sosto istorija. Mite tas epizodas žinomas „Septyneto prieš Tėbus“ (t. y. septynių tautų karo prieš Tėbus) vardu. Polineikas, vienas iš brolių, atveda priešų kariuomenę prieš savo miestą, prieš savo brolį ir apsupa Tėbus.
Įterpus tarp Sofoklio kūrinių Euripido „Foinikiečių“ ir Aischilo “Septyneto prieš Tėbus“ epizodus, pasikeitė kelių personažų likimas. Sofoklio tragedijoje Oidipas išsiduria akis, uždaromas rūsyje, jo žmona Jokastė, supratusi, kas atsitiko, nusižudo ir tragedija baigiasi.
Euripido „Foinikietėse“ Oidipas grįžta, Jokastė lieka gyva ir mėgina sutaikyti sūnus, išvengti karo ir nusižudo tik broliams dvikovoje nudūrus vienam kitą.
Lieka jų sesuo Antigonė, kuri šaukia savo tėvą: „Išlįsk, prakeiktas prakeikėjau, vaiduokli, požemio svety...“ Antigonė su Oidipu aprauda savo brolius ir sūnus, motiną ir žmoną, Oidipas ištremiamas.
Trečiojoje dalyje Kreontas, visada buvęs antrasis trečiasis politikas, staiga perima sostą ir uždraudžia laidoti vadinamąjį išdaviką Polineiką. Antigonė negali su tuo susitaikyti, palaidoja brolį ir už tai nuteisiama mirčiai – uždaroma uoloje, uždaroma gyva kape. Kreontas savo tragiškos klaidos ištaisyti nebespėja ir patiria katastrofą.
Ar publika supras jaunų žmonių poelgius?
A.Varno įsitikinimu, jeigu nebūtų trilogijos, ši istorija skambėtų kitaip, o dabar išryškėja įdomios, netikėtos temos, tarp jų – dviejų jaunų žmonių tema. Ne meilės, o pasiaukojimo, labai tikro poelgio.
Antrojoje dalyje Menoikėjas, jauniausias Kreonto sūnus, išgirdęs žynio Teiresijo pranašystę, kad tik jis gali išgelbėti miestą, ryžtasi tam: nušoka nuo bokšto ir užsimuša. Ir karas liaunasi.
Kitas – Antigonės poelgis, kai ji, nepaisydama jokių draudimų, pykčių, įstatymų, elgiasi pagal savo širdies įsakymą ir palaidoja brolį.
„Tie du jauni žmonės suteikia vilties, – apibendrino G.Varnas. – Tragedija graikams buvo ne tai, kas blogai baigiasi, o labai stipri kova dėl gėrio. Kai kas iš aplinkinių man sako, kad niekas šiais laikais nesupras to heroizmo. Bet aš tikiuosi, kad tie jauni žmonės bus suprasti.“
Klausimų daugiau nei atsakymų
Kuo G.Varną traukia graikų tragedijos? Pirmiausia – tai vakarietiško teatro lopšys. „Visi Šekspyrai, Rasinai, Moljerai, Ibsenai, Čechovai išaugo iš graikų tragedijų. Man labai įdomu pažinti, suprasti mūsų teatro šaknis – gal kada nors ir suprasiu“, – vylėsi režisierius.
Antra, jam maga rasti atsakymus į klausimus, kuriuos kėlė senovės graikai.
„Senieji graikų tragikai buvo genialūs tuo, kad teatre nenusipigino iki kasdienių buitinių dalykų. Teatre jie siekė atverti esmes – žmogaus ir pasaulio, tiksliau, jo vietos pasaulyje.
Manau, kad tai jiems patiems buvo mįslė, todėl ir dabar daugelis tragedijų tamsios, neaiškios, įvairiai interpretuojamos ir aiškinamos. Tai – minties teatras, kuris kėlė klausimus žiūrovams, vertė juos ne tik atjausti, bet ir mąstyti.
Suprasti pačias pjeses lengva – tekstas skaidrus, aiškus, be jokių siurrealizmų, modernizmų. Graikai mėgo logiką, protą, kartais net matematinį tikslumą – čia, matyt, jau nuo Pitagoro.
Tu supranti, kas vyksta, bet ne visada gali suprasti, kodėl. Kas yra tie dievai, kas ta lemtis, su kuria jie kovoja, kodėl ji žmogų, atrodytų, nekaltą, taip spaudžia? Ar čia žmogus kaltas, ar dievai, ar žmogus yra marionetė dievų rankose? Ar žmogus turi laisvą valią nuo lemties pabėgti, ją suvokti? Oidipas bando bėgti nuo lemties, bet atbėga jai tiesiai į nasrus.
Ar žinojimas yra gėris, ar blogis? Kas svarbiau – dievų įstatymas ar valstybės įstatymas, asmenybė ar valstybė? Graikai atsakymo į tai neduoda. Pati gelmė – kodėl taip atsitinka žmogui – taip ir lieka paslaptis“, – ramybės neduodančius klausimus vardijo G.Varnas.
Pakelia žmogų į kitą lygmenį
Spektaklyje vaidina 20 aktorių. Oidipo vaidmenį kuria vienas įdomiausių dabarties Lietuvos aktorių Valentinas Novopolskis, Kreontą – Arūnas Sakalauskas, Jokastę – Nelė Savičenko, Teiresijų – Vytautas Anužis, Antigonę – Jovita Jankelaitytė. Spektaklio scenografas – Gintaras Makarevičius, skambės Onutės Narbutaitės muzika.
N.Savičenko šis spektaklis visiškai naujas, nes iki šiol jai neteko vaidinti tikroje, grynoje, klasikinėje tragedijoje.
„Labai nelengva, bet labai įdomu, – sakė aktorė. – Tu, matyt, tik apgraibomis gali suvokti, kiek gali pakelti žmogus, iki kokios ribos gali prieiti, kol visiškai palūžta, praranda protą arba pakelia ranką prieš save.“
Vytautas Anužis spektaklyje vaidina žynį Teiresiją, bet galbūt ir jis ko nors nežinojo, kai ką atrado repetuodamas „Oidipo mitą“?
„Aš sužinojau, kad baisu žinoti, nes iš žinojimo nėra naudos, – sakė aktorius, ir balsu, ir stotu primenantis tikrą žynį. – Kokie mes menki esame, kiek mažai žinome ir kiek mažai galime paveikti savo žiniomis. Žinoti dažnai baisu ir nereikalinga. Žinojimas, informacija nebūtinai apsaugo tave nuo klaidos, o klaidomis nusėtas mūsų gyvenimo kelias. Dėl klaidų randasi nuodėmės, nusikaltimai, o nusikaltimas lemia atpildą.
Kai supranti, kad tuose antikiniuose tekstuose yra susakyti pagrindiniai dalykai, kai supranti, kad šių tekstų autoriai yra visų kitų tekstų, teatruose suvaidintų, perskaitytų, repetuotų, mokytojai, nieko kito nebesinori: labai ryškus kontrastas. Kai prisilieti prie ko nors kito, labai aiškiai pajunti savo kelio, profesijos, pasirinkimo beprasmiškumą.
Ar tai blogai? Tai – kančia, katastrofa, peripetija. Visa ši medžiaga pakelia žmogų į kitą lygmenį, ir tai nėra blogai.“
Spektaklio „Oidipo mitas“ premjera. Balandžio 29, 30 d. 18 val. 30 min. Lietuvos nacionalinis dramos teatras, Vilnius.
