Dar kūrybinio kelio pradžioje Rimo Tumino mokinį režisierių A.Areimą Lietuvos teatro kritikai praminė teatro chuliganu. Teatro maištininko, kovotojo, novatoriaus vardą jis patvirtino kiekvienu savo spektakliu.
Mažojo teatro literatūrinės dalies vedėjos teatrologės Ingridos Ragelskienės nuomone, daugiau kaip prieš du šimtus metų F.Schilleris būtent tokiems maištininkams adresavo savo žodžius: „Tragedija mūsų nepaverčia dievais, nes dievai negali kentėti; ji daro mus didvyriais, tai yra dieviškais žmonėmis, arba, ko gero, kenčiančiais dievais, titanais.“
„2018 metais režisierius švęs savo kūrybinio darbo teatre dešimtmetį – pirmąjį spektaklį pastatė 2008 metais, – priminė I.Ragelskienė. – Ir, matyt, jis jau išaugo „teatro chuligano“ epitetą. Drįsčiau jį pavadinti mūsų amžiaus, moderniųjų laikų idealistu.“
Nori pažvelgti į idealų žmogų
A.Areima nebe pirmą kartą imasi F.Schillerio kūrybos: yra pastatęs “Laimingus“ pagal „Klastą ir meilę“, „Plėšikus“, dabar – „Marija Stiuart“. Kuo jam įdomus ir artimas šis autorius?
„F.Schilleris yra idealistas, jis svajoja apie harmoningą, idealų žmogų, ieško žmogiškumo, žmogaus idealo – absoliuto. Žaisdamas maištingus žaidimus aš irgi pasiilgstu žmogaus – šiandien, man atrodo, jo labai trūksta, nes visas pasaulis paskendęs ambicijose. Tame ambicijų pasaulyje mes ir prarandame žmogiškumą. Norisi vėl pažvelgti į idealų žmogų, paieškoti jo.
Kartais pasijuntu kvailai, kad tai darau. O gal gali būti tas tikrasis žmogus – švarus, tvarkingas, tikras? Nors pats suprantu, kad aš toks nesu ir aplink tokių nėra. Bet norisi pamąstyti apie tokį žmogų, o po to vėl žaisti teatru“, – samprotavo režisierius A.Areima, pristatydamas savo naująjį darbą.
Dviejų karalienių istorija
Spektaklio siužetas nukels į XVI a. Angliją, bet plėtojamos temos kalbės apie XXI a. žmogų. Tai istorija apie dviejų karalienių – Škotijos Marijos Stiuart ir Anglijos Elžbietos – konfliktą, kuris pasibaigė žiauriu nuosprendžiu Marijai – galvos nukirsdinimu.
Pasak profesorės, Vokietijos F.Schillerio draugijos narės Ramintos Gamziukaitės-Mažiulienės, kritikoje „Marijos Stiuart“ vieningai apibūdinama kaip moralinio tobulėjimo drama. Herojės moralinis tobulėjimas F.Schilleriui svarbesnis už jos istorinį likimą. Elžbietos įkalinta už tariamai rengtą sąmokslą, Marija dar neatitrūkusi nuo pasaulietiško gyvenimo ir karalienės šlovės. Ji labai trokšta gyventi, viliasi bet kokia kaina ištrūkti iš kalėjimo. Antra vertus, dienos kalėjime verčia Mariją gilintis į save, apmąstyti praeitį, pajusti atgailą už padarytas nuodėmes. Moralinio tobulėjimo kelias prasideda.
Nepavyksta mėginimai ją išvaduoti, Mariją išduoda prie Elžbietos prisišliejęs savanaudis grafas Lesteris. Lūžis įvyksta autoriaus išgalvotoje karalienių susitikimo scenoje, kuri nulemia ir Marijos mirtį, ir moralinį Elžbietos pralaimėjimą. Nuo šiol jau svarbų vaidmenį vaidina Marijos katalikybė, suponuojanti atgailos ir kaltės išpirkimo idėjas. Mirtį Marija pasitinka oriai, suvokusi, jog nepelnyta bausmė jai skirta, kad galėtų išpirkti praeities prasižengimus. Su pasauliu į idealizmo sferas pakilusios herojės jau niekas nebesieja.
„Tai primena amžiną žmogaus didybės, savivertės suvokimą ir nesusitaikymą su netobulais gyvenimo dėsniais, kuriuos padiktuoja valdžios galia, pavydas, ambicijų dvikova“, – apie „Mariją Stiuart“ kalbėjo A.Areima.
Kaip ištrūkti iš kalėjimo?
Savo požiūrį į „Mariją Stiuart“ ir Marijos kalėjimo sargybos viršininko Emjo Poleto vaidmenį kuriantis aktorius Vytautas Rumšas jaunesnysis.
„Teatro užduotis – ne papasakoti vien Marijos Stiuart istoriją, o pateikti klausimus, – įsitikinęs aktorius. – Vienas pagrindinių klausimų šiame spektaklyje, bent jau man, – kiek žmogumi manipuliuojama ir kokie gali būti manipuliacijos padariniai. Mes pamatysime, kas atsitinka žmonėms, kai pradedama manipuliuoti santykiais, informacija.
Lygiai tas pats vyksta ir šiandien: mumis manipuliuoja žiniasklaida, politikai, ir tragedija įvyksta tuomet, kai nebeatsirenki, kas tikra, o kas manipuliacija.
Marija Stiuart uždaryta į kalėjimą. Bet nereikia būti uždarytam į kalėjimą – mes kartais sugebame žmones izoliuoti dėmesiu, piktais gandais ir nereikia net sienų, žmonės jau yra kalėjime. Čia labai daug temų, kurios gali būti kiekvienam artimos, kurios kelia klausimus žiūrovui.“
Kaip ištrūkti iš kalėjimo, kuriame patys save įkaliname arba esame kitų įkalinti?
„Aš esu truputį egzistencialistas, ir pats gyvenimas man atrodo kalėjimas, – prisipažino A.Areima. – Matau namų sienas, matau žmones, kurie sulindę į save. Man keista, kad komunikacijos priemonės tobulėja, galima susisiekti viskuo – telefonu, internetu, bet mes tolstame vieni nuo kitų, daromės vieniši, liekame tik su savimi. Ir net nuo savęs bėgame.
Bet mes turime išmokti sau meluoti, kad nesame kalėjime, ir žaisti žaidimus. Aš ištrūkstu iš kalėjimo kurdamas spektaklius, žaisdamas žaidimus, nes teatras yra žaidimas.“
Langas – kaip viltis
Spektaklio dekoracijos, kurių autorius yra pats A.Areima, primena kalėjimą. Žiūrovas mato tris sienas ir langą, kuris yra tarsi viltis, kad išeitis vis dėlto yra: pro jį sklinda gyvenimas, kurį palikome, praradome, nebeturime, pro jį ilgimės žmogiškumo, kuris galbūt ten dar yra.
Ketvirtoji siena ateis į premjerinius „Marijos Stiuart“ spektaklius balandžio 26, 27, gegužės 3 dienomis. Ta ketvirtoji siena – visuomenė, mes patys, savo kvailais įsitikinimais uždarantys patys save į kalėjimą, iš kurio paskui bandome pabėgti.
Spektaklyje vaidins Elžbieta Latėnaitė, Indrė Patkauskaitė, Agnė Šataitė, Tomas Rinkūnas, Edmundas Mikulskis, tomas Stirna, Mantas Vaitiekūnas, V.Rumšas, Daumantas Ciunis, Almantas Šinkūnas, Mindaugas Capas.
