Dvidešimtasis Vilniaus festivalis vyks birželio 3-21 dienomis. Jame bus pristatyta vienuolika įvairaus žanro programų. Jubiliejinio festivalio tema „Planetų takas“ susies muzikos ir dangaus šviesulių paslaptis, o festivalio moto „Birželis danguje ir muzikoje“ dėmesį kreips į išskirtines žvaigždes.
– Keletą pastarųjų – krizės ir pokrizinių – metų, pristatydamas Vilniaus festivalio programą, darydavote išlygą – ji kiek apipešiota, kompromisinė. Su kokia nuotaika laukiate dvidešimtojo festivalio? Ar pavyko įveikti nesėkmių ruožą? – pasiteiravau Vilniaus festivalio sumanytojo ir meno vadovo Gintauto Kėvišo.
– Vilniaus festivalis nuo pat pradžių buvo užsimojęs Lietuvos publikai pristatyti ryškiausias pasaulio muzikos asmenybes ir kolektyvus, naujus veidus ir kūrinius. Nuosekliai stengėmės laikytis savo priesakų.
Ekonomikos krizė kirto ir per festivalį, kelerius metus buvome susitraukę iki 6-7 koncertų, bet, minėdami dviejų dešimčių sukaktį, grįžtame prie savo ištakų, prie festivalio esmės – tikros muzikos šventės.
– Dėl ko šiais metais ypač džiaugiatės?
– Džiaugiuosi dėl visų vienuolikos koncertų, nes kiekvienas jų turi savo intrigą ir žavesio. Tačiau ypač džiugu, kad sugrįžtame prie tų stulpų, kurie buvo privalomi pirmuosiuose festivaliuose: pasaulinės žvaigždės, garsaus simfoninio orkestro, festivalio užsakymo lietuvių kompozitoriui.
Beveik neabejoju, kad birželio 3-iąją festivalį Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre pradėsiantis koncertas taps vienu metų muzikinių įvykių: Lietuvoje pirmą kartą dainuos operos superžvaigždė Angela Gheorghiu, ryškiausia ir talentingiausia šių dienų solistė, neretai vadinama ir viena gražiausių primadonų.
Šiais metais į Vilniaus festivalį atvyks į geriausių pasaulio orkestrų dvidešimtuką patenkantis Budapešto festivalio orkestras, vadovaujamas Ivano Fischerio. Šis menininkas ypač vertinamas už Wolfgango Amadeaus Mozarto operos spektaklius „Metropolitan Opera“ teatre Niujorke.
Vengrijos festivalio orkestras šalia Čekijos filharmonijos simfoninio orkestro yra ryškiausias Vidurio Europos šio žanro kolektyvas. Galbūt kas nors skeptiškai vertina įvairius dešimtukus, „topus“, reitingus, aš irgi jų nesuabsoliutinu, bet turiu pasakyti tiesiai: kolektyvai, kurie patenka į pirmuosius dešimtukus, išties yra labai geri.
Ar tai tiesa, galėsime įsitikinti birželio 7-ąją Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, kur koncertuos vengrų kolektyvas ir pianistas Denesas Varjonas.
– Vilniaus festivalio bičiuliai, nepraleidžiantys jo koncertų jau du dešimtmečius, puikiai prisimena: 1997 m. birželio 2-ąją jo pradžią paskelbė maestro Mstislavo Rostropovičiaus mostas – jis dirigavo Sergejaus Prokofjevo baletą „Romeo ir Džuljeta“ Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro scenoje. Ar dvidešimtajame festivalyje kaip nors atsispindės šis įvykis?
– Taip, tai viena festivalio arkų, sujungiančių pradžią ir dabartį. Birželio 9-osios Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro koncertas, kuriam diriguos kanadietė Keri Lynn Wilson, skiriamas M.Rostropovičiui atminti. Jo programoje Gustavo Mahlerio Simfonija Nr. 5.
Ryšį su maestro primins ir šio koncerto dalyvis jaunasis klarnetininkas Žilvinas Brazauskas, kurį globoja M.Rostropovičiaus labdaros ir paramos fondas. Jis gros Jeano Francaix Koncero klarnetui ir orkestrui solo partiją.
– Dar vienas Vilniaus festivalio simbolių – lordas Jehudi Menuhinas, dalyvavęs ir pirmajame, ir vėlesniuose Vilniaus festivaliuose. Šiemet būtume jį sveikinę šimto metų sukakties proga – jo motina išgyveno iki 102 metų, deja, jo gyvybės siūlas nutrūko anksčiau.
– Y.Menuhinas – antroji arka tarp praeities ir dabarties. Jam skirtas koncertas neatsitiktinai patikėtas Lietuvos kameriniam orkestrui, su kuriuo lordas apkeliavo visą pasaulį.
Birželio 13-osios koncertas išskirtinis keliais aspektais: skirtas Y.Menuhino šimtmečiui, jame skambės Vilniaus festivalio užsakymu sukurto Loretos Narvilaitės kūrinio „Į krantą jūra krenta“ premjera ir Antonio Vivaldi „Metų laikai“.
Dėl pastarojo kūrinio klausytojai galėtų skeptiškai nusišypsoti – ir kas čia išskirtinio? Labiau „nugrotą“ kūrinį vargu ar galima rasti. Kad ir kaip ten būtų, šį kūrinį net garsiausios įrašų studijos įrašo vis iš naujo su vis kitais atlikėjais.
Štai ir šį kartą „Deutsche Grammophon“ jį įrašė su Lietuvos kameriniu orkestru ir smuikininku Sergejumi Krylovu. Vilniaus festivalio publika turės progą jį išgirsti gyvai ir įsigyti įrašytą į naująją plokštelę.
- Kadangi šiemet sugrįžote prie festivalio ilgojo varianto, tikriausiai neapeisite ir kitų dar pirmajame įkaltų stulpų. Kokie jie?
– Autorinis koncertas šįkart skirtas kompozitoriui Faustui Latėnui. Tai – trečioji festivalio arka. 1998-aisiais autorinio koncerto pozicija buvo skirta F.Latėnui, tuomet peržengusiam keturiasdešimtmečio slenkstį, dabar vėl jam, švenčiančiam šešiasdešimtmetį. Skambės didelis pluoštas jo senų, bet naujai simfoniniam orkestrui pritaikytų jo kūrinių, kuriuos atliks didžiulis būrys muzikantų – solistai, ansambliai, choras, orkestras.
Tradiciškai paminėsime Gedulo ir vilties dieną, šįkart – Hectoro Berliozo „Requiem“ su dviem chorais, Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru ir Lietuvos kariuomenės orkestro grupe, diriguojamais Lietuvoje pamėgto prancūzų dirigento Cyrilo Diedericho. Šį koncertą papildys vizualiniai elementai – jam rengiamos specialios vaizdo projekcijos.
Rečitalį surengs dar viena festivalio senbuvių – pianistė Mūza Rubackytė. Pastaraisiais metais jos koncertinis repertuaras paprastai turi įdomius programinius pavadinimus.
Vilniaus festivaliui pianistė pasiūlė „Dvylipumą“. Pamatę, kokie autoriai įtraukti į programą – Robertas Schumannas, Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, Sergejus Prokofjevas, – suprasite, kad dvylipumo čia išties pakaks. Beje, šią programą M.Rubackytė šiemet per Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dieną kovo 11-ąją atliko vienoje prestižinių Paryžiaus salių „Gaveau“.
Džiaugiuosi ir Vilniaus festivalio indėliu į senosios muzikos populiarinimą Lietuvoje. Šįkart iš Belgijos atvyks autentiškų instrumentų kopijomis grojantis baroko orkestras „B'Rock“ ir istoriniu fortepijonu skambinantis rusų pianistas Aleksandras Melnikovas.
Festivalį tradiciškai baigsime džiazo koncertu – birželio 21-ąją “Compensa“ koncertų salėje gros Maraca ir jo Lotynų Amerikos džiazo žvaigždžių septetas. Fleitininkas Orlando Valle „Maraca“ Vilniaus festivalyje gros antrą kartą. Prisimenu jo pirmąjį vizitą – tuomet Vilniuje jis susipažino su kita džiazo žvaigžde Alu Di Meola, jiedu ėjo klausytis vienas kito koncertų.
- Šiemet šiek tiek pakito festivalio rengėjų sąrašas – šalia Lietuvos nacionalinės filharmonijos, viešosios įstaigos „Vilniaus festivaliai“ ir Vilniaus miesto savivaldybės atsirado Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras. Jo indėlis į festivalio programą – du spektakliai, tiesa, suskurti ne specialiai festivaliui.
– Parodysime Jules'io Massenet operą „Manon“, kurios pagrindinio vaidmens atlikėja Viktorija Miškūnaitė apdovanota Auksiniu scenos kryžiumi (diriguos C.Diederichas) ir naujausią savo spektaklį Giuseppe Verdi „Don Karlą“. Pastarajame dainuos tie patys atlikėjai, kurie dainavo per premjerą.
Ateityje Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras dar svariau prisidės prie Vilniaus festivalio ir jam, manu, bus tik į naudą.
- Finansai visada buvo antra svarbiausia tema šalia Vilniaus festivalio meninės programos. Kas nauja šiame fronte?
– Džiugu, kad šalia valstybinių ir municipalinių rėmėjų randasi ir privačių mecenatų. Daigai dar tik pirmieji, bet viltingi. Antai verslininkas Gediminas Kuprevičius jau kelintą kartą remia iškilius dainininkus. Dabar jis labai svariai, net daugiau negu valstybinės įstaigos parėmė A.Gheorghiu koncertą.
M.Rostropovičiaus labdaros ir paramos fondas bus G.Mahlerio 5-osios simfonijos atlikėjų ir klarnetininko Ž.Brazausko partneris, „Manon“ spektaklį parems Prancūzijos ambasada ir Prancūzų kultūros centras, Maracos koncertą, kaip visada, didelis džiazo gerbėjas – kompanija “Eika“, kurios sinonimas – Dargis. Buvo vadovas Robertas Dargis, dabar vadovauja Domas Dargis, bet jie abu džiazo entuziastai.
- Gal galėtumėte apibendrinti, kokie festivalio laimėjimai per 20 metų.
– Vilniaus festivalis labai retai žiūri atgal, o aš asmeniškai - niekada, tad daug ką esu pamiršęs. Bet gerai prisimenu patį pirmąjį. Jis iš tikro buvo tam tikras supurtymas, šokas, dalyvavo M.Rostropovičius, Y.Menuhinas, Dave'as Brubeckas, gausybė įvairiausių menininkų.
Koncertai vyko įvairiose salėse, Vilniaus universiteto Didžiajame kieme - buvo net susiformavusi tradicija išskirtinius koncertus, ypač skirtus Birželio 14-ajai, rengti ten, puikios akustikos erdvėje.
Pirmasis festivalis labai reikšmingas, jis davė impulsą dvidešimčiai metų.
Pačioje pradžioje naujas ir svarbus dalykas buvo orkestrų pasirodymai: pirmą kartą Lietuvoje gastroliavo „Orchestra Filarmonica della Scala“ su Riccardo Muti, Sankt Peterburgo Marijos teatro, BBC filharmonijos, Birmingamo miesto, Varšuvos filharmonijos, Londono ir kiti simfoniniai orkestrai.
Vienu didžiausių Vilniaus festivalio laimėjimų laikau užsakomųjų kūrinių biblioteką, kurią dabar turime. Tai įspūdingas tam tikros kartos - dabartinių 60-mečių, tada – 40-mečių – pristatymas: Vidmantas Bartulis, Mindaugas Urbaitis, F.Latėnas, Algirdas Martinaitis, Onutė Narbutaitė.
Buvo įtraukti ir vyresni – Feliksas Bajoras, Bronius Kutavičius, Anatolijus Šenderovas. Sukurti didžiuliai oratorinio žanro kūriniai, kelios simfonijos, kameriniai kūriniai, koncertai.
Vienas įspūdingiausių mano atmintyje išlikusių koncertų – Krzysztofo Pendereckio „Septyneri Jeruzalės vartai“. Jis vyko Pranciškonų bažnyčioje Trakų gatvėje. Tuomet bažnyčia buvo neveikianti, apleista, tad pasikvietėme architektą, floristą, kad aplinką padarytų bent kiek jaukesnę.
Tačiau svarbiausia ne tai. K.Pendereckiui diriguojant, į bažnyčią įspindo keli besileidžiančios saulės spinduliai ir staiga pro išdaužtą langą įskrido juodas paukštis. Tai buvo mistiška. K.Pendereckis iki šiol prisimena tą koncertą ir sako, kad tai buvo geriausias „Septynerių Jeruzalės vartų“ atlikimas per visą laiką.
- Užsakomųjų kūrinių biblioteką laikote vienų Vilniaus festivalio turtų. Bet ar jie taip ir guli užkonservuoti bibliotekoje? Koks festivalio užsakymu parašytų kūrinių tolesnis gyvenimas?
– Kiekvieno kūrinio gyvenimas individualus. Didelės apimties kūrinius pakartoti sudėtingiau, bet uvertiūros tipo ir trukmės abu Filharmonijos orkestrai – simfoninis ir kamerinis – įtraukė į savo repertuarą, ne kartą atliko, išvežė į užsienį.
Festivalio bibliotekoje yra ir trys scenos kūriniai – B.Kutavičiaus opera „Lokys“, A.Šenderovo baletas „Dezdemona“, M.Urbaičio baletas „Acid City“, rodyti kelerius metus. Yra minčių scenos kūrinius atnaujinti kituose teatruose. Manau, kad festivalio darbas bus atliktas su kaupu.
