Kaip prasidėjo kauniečio aktoriaus kelias? Ar pasirinkimas nebaigti aukštųjų mokslų padarė įtaką jo karjerai?
R.Šimukauskas atvirai išdėstė nuomonę apie Kauno ir Vilniaus teatrų gyvenimą ir paaiškino, kodėl gyvenimą nuo pat pradžių kūrė Kaune.
– Kokia buvo jūsų darbo Kaune, Kauno teatruose, pradžia? – „Laikinoji sostinė“ paklausė R.Šimukausko.
– Kaune gimiau, baigiau mokyklą. Planavau stoti į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, bet nuvažiavus į Vilnių paaiškėjo, kad tais metais aktorių kurso niekas nerinko. O Kaune, Technologijos universiteto trečiuosiuose rūmuose, Arvydas Lebeliūnas buvo surinkęs studiją. Nuėjau ten.
Keletą metų vakarais žaisdavome teatrą, ir kai kas iš to išėjo. Paskui A.Lebeliūnas tapo Kauno mažojo teatro meno vadovu, o tais laikais meno vadovas ir direktorius buvo tas pat. Pradėjome vaidinti mažoje, bet profesionalioje scenoje.
Žingsnis po žingsnio toje profesionalioje scenoje ir likau, nors nebuvau baigęs aktorinių mokslų. Viena vertus, dėl to gaila, kita vertus, nebaigęs mokslų visada turi vidinį užtaisą, kuris tau sako, jog dar turi daug ką pasiekti ir daug ką įrodyti.
Kad kam nors – o pirmiausia sau – įrodytum, jog gali, turi ir skaityti daugiau nei kiti, ir viskuo domėtis. Diplomo neturėjimas išmokė mokytis savarankiškai, nenuilstamai tobulėti. Tai kaip vidinis varikliukas, skatinantis nuolat judėti pirmyn.
Iš pradžių kitų didelių artistų požiūris į mane buvo kiek iš aukšto. Kokius pirmus dešimt metų. Dabar to jau nejaučiu.
Galbūt būčiau studijavęs vėliau, bet Kaune nebuvo vaidybos specialybės. Dirbti Kaune ir važinėti į Vilnių ar Klaipėdą mokytis buvo techniškai per sunku. O dabar jau nežinau, ar profesinė kvalifikacija matuojama diplomais. Diplomas reikalingas nebent norint dėstyti.
– O dėstyti Kaune nevilioja?
– Per visus tuos darbo metus supratau, kad visa teatro teorija iš esmės yra nieko verta. Netikiu nei Bertoltu Brechtu, nei Konstantinu Stanislavskiu, nei Vsevolodu Mejerholdu, nei Michailu Čechovu. Arba tikiu jais visais vienu metu. Nėra jokios idealios sistemos, jokios metodikos, kuri būtų universali.
Nebėra taip, kad „talento tu neišmokysi, bet pagal šią metodiką bent išmokysi jauną žmogų amato“. Vieni režisieriai labiau linkę į vieną teatro mokyklą, kiti – į kitą. Gal tai nemokšos aktoriaus savybė, bet manau, kad galiausiai turi sukurti vaidmenį pats, o ne vien remtis sistema, kurią tau pristato režisierius. Turi tai padaryti naudodamasis savo instrumentais. Aktoriaus instrumentai: intuicija, balsas, kūnas, nuojauta. Todėl dėstyti... Aš nežinau, ką. Ir sunkiai įsivaizduoju, kaip. Ar tai pasiektų tikslą? Ar procesas duotų rezultatų?
– Kokiais ne sistemos siūlomais, o asmeniškai atrastais metodais naudojatės norėdamas susikaupti prieš spektaklį?
– Žaidžiu mobiliuoju. Tai – meditacija. Prieš spektaklį reikia nusiraminti ir išvalyti iš galvos nereikalingas mintis, abejones. Abejonė tuo, ką darai, virsta jauduliu. Jis trukdo mintims, kurios tuo metu turėtų būti labai aiškios, dikcijai. Pradeda drebėti rankos.
O meditacija, kad ir kokia būtų, joga ar avelių skaičiavimas – paprasčiausias būdas išvalyti mintis. Telefonu prieš spektaklį žaidžiu paprastus žaidimus, kuriems reikia susikaupimo ir reakcijos. „Gyvatėlę“, „Tetrį“. Išsivalo mintys. Man tai padeda atsikratyti jaudulio.
– Esate daug dirbęs ne tik teatre, bet ir televizijoje. Ar televizijoje finansiniu požiūriu labiau verta dirbti nei teatre?
– Šiais laikais ir darbas komerciniame teatre, važinėjančiame į miestus ir miestelius su komedijomis, nėra labai prastai apmokamas. O jeigu kalbame apie teatrą, kuriame vaidinamas Augustas Strindbergas ir Antonas Čechovas, tai tokio teatro Lietuvoje apskritai likę labai nedaug.
Kai kurie režisierių eksperimentai su dramaturgija ir teatro kalba, tų eksperimentų profesionalioje scenoje gausa žiūrovą atstumia. Tą žiūrovą, kuris į teatrą nori ateiti kaip į šventę. Tada žiūrovas ir nueina į komercinį teatrą, kuris jo nenuvilia ir tą šventę suteikia.
Tokių žiūrovų, kurie į teatrą ateitų kaip į intelektualinę puotą, labai mažai. Ir tai – normalu. Negali aštuoniasdešimt procentų gyventojų norėti pamatyti kančią, pajusti mazochistinį malonumą, paverkti dėl svetimų problemų ir patirti katarsį! Tai labiau gurmaniškas malonumas.
– Kokie skirtumai tarp Vilniaus ir Kauno teatrų?
– Kaune teatrų mažėja. Savivaldybės teatrai kaip trobelės ant vištos kojelės linguoja ir baigia sugriūti. Šiuo metu tikrai turime Muzikinį, Dramos ir Lėlių teatrus. Visa kita – didelis klaustukas.
Aišku, dar yra Birutės Letukaitės ir jaunų žmonių eksperimentai, kuriuos jie vadina šokiais. Aš nieko prieš tai, ką jie daro, tik ne viską tokiame mene suprantu. Arba suprantu, kad ne viskas jiems pavyksta. Gal tai mano, kaip žiūrovo, problema.
Bet tai – viskas. Vilniuje teatrų, aktorių ir pasirinkimo žiūrovui yra daugiau. Tačiau pats teatro pobūdis Vilniuje ar Kaune nesiskiria. Klaipėdoje viskas kiek kitaip, ji turi savo specifinę mokyklą ir specifinius specialistus, o Kaune ir Vilniuje visi maždaug vienodi, to paties lizdo.
Dirbti dar norėčiau su visais Kauno ir Vilniaus režisieriais. Neturiu kokių nors konkrečių svajonių – Oskaro Koršunovo ar Eimunto Nekrošiaus naktimis nesapnuoju. Nemanau, kad nuo sapnų kas nors pasikeis. Bet pabandyti su bet kuriuo režisieriumi visada įdomu, nes kiekvienas naujas darbas yra ir nauja teatro kalba.
– Visada, net ir turėdamas daug darbo Vilniuje, gyvenote Kaune. Kodėl?
– Kvietusiems persikelti į Vilnių aš dirbdamas įrodžiau, kad valanda kelio pirmyn ir valanda atgal yra mano laiko sąskaita. Įrodžiau, kad tik mano paties problema yra tai, jog noriu gyventi Kaune, o ne nuomotis kokią palėpę Naujininkuose.
Dažnai būdavo ir taip, kad po filmavimo į Kauną išvažiuodavau tik devintą vakaro, o jau kitą rytą šeštą turėdavau vėl vykti į Vilnių. Grįžti, išsimiegi, į dušą ir atgal. Bet niekada nemaniau, kad būtų paprasčiau, jei gyvenčiau Vilniuje.
Kaunas yra mano miestas. Tėvynės ir mamos nepasirinksi. Neduok Dieve, jei kada nors tektų išvykti iš Kauno ir Lietuvos. Jeigu jau turėčiau palikti savo namus, o mano namai – Kaunas, tada reikėtų vykti ir iš Lietuvos.
Vilnius man visada asocijavosi su darbo vieta. Nenorėčiau gyventi darbe. Negaliu savęs įsivaizduoti gyvenančio kitur. Tada tiesiog neturėčiau namų. Gali nusipirkti namą kitame mieste ar visą negyvenamą salą, bet ar tai bus namai?
