Visą savo gyvenimą V.Kraujelis atkakliai siekė pinigus užsidirbti tik iš teatro. Kad svetimšaliui iš menų pavyktų išsilaikyti Prancūzijoje, jam reikėjo parodyti daug išradingumo.
Lietuvis nuo jaunystės gyvena Paryžiuje, bet režisieriumi, scenografu ir artistu dirba Normandijoje – istoriniame Prancūzijos šiaurės regione.
Abatija, kurioje jis stato spektaklius ir pats vaidina, yra netoli Ruano, o iki Paryžiaus nuo ten – apie 40 kilometrų. Vaizdingi griuvėsiai priklauso menus remiančiai prancūzų šeimai. Didžiąją paramos dalį spektakliams skiria vietos savivaldybė.
Tapo žmogumi orkestru
„Kas esu aš? Viskas viename – renkuosi, ką statyti. Ieškau aktorių. Perku medžiagas dekoracijoms. Kuriu kostiumus. Darau lėles ir kryželiu siuvinėju joms kostiumus. Pats režisuoju ir vaidinu“, – pasakojo vyras.
Taip Suginčiuose, Molėtų rajone, gimęs V.Kraujelis Prancūzijoje virto žmogumi-orkestru.
Mortemero abatijoje Vytas dirba jau 16 metų.
Tai nėra toks pat darbas, kaip įsivaizduotų Lietuvos teatruose dirbantys aktoriai.
V.Kraujelis stato tiek spektaklių, kiek yra pinigų.
Už kiekvieną nedirbtą dieną skiriama valstybės pašalpa, o už darbo dienas moka darbdavys. Kuo geresnis atlyginimas, tuo didesnė pašalpa.
Per dešimt mėnesių scenoje privaloma dirbti mažiausiai 507 valandas. Tą dieną, kai vaidini, užrašoma, kad dirbai 12 valandų, nes įtraukiamas ir pasirengimas spektakliui bei repeticijų laikas.
Jeigu aktorius vaidina ilgiau nei penkias dienas iš eilės, į mokamą laiką įskaičiuojamos tik aštuonios valandos.
„Menininkai juokauja, kad teisę į atlyginimą užsidirba dirbantys bedarbiai“, – iš situacijos pasišaipė V.Kraujelis.
Lietuvoje Vytas vidurinę mokyklą baigė aukso medaliu, o paskui blaškėsi tarp legendinių režisierių Dalios Tamulevičiūtės ir J.Vaitkaus kurso, kol galų gale nebaigė nė vieno.
Prieš studijas tuometėje Vilniaus konservatorijoje vaikinas studijavo Klaipėdoje liaudies teatro režisūrą.
„Save įsivaizdavau esant mielą, pakantų ir paslaugų – tiesiog nuostabų žmogų.
O iš tiesų buvau nedrąsus ir mandagus vaikis, kuris Vilniuje net nedrįso paklausti, kuris iš režisierių jį pasirinko.
Studijuoti man buvo sunku, nes anksti vedžiau, po to skyriausi, svajojau, kankinausi, kol atsidūriau Prancūzijoje“, – atviravo vyras.
Parašė J.Vaitkui raštelį
Studijas jis metė 1991 metais būdamas vos 23-ejų, prieš tai parašęs J.Vaitkui raštelį: „Ne vien Lietuva yra pasaulyje!“
Tokia scena įvyko, kai studentas norėjo pasiaiškinti, kodėl praleidinėjo paskaitas, bet nesulaukė režisieriaus.
„Norėjau pasikalbėti su juo apie savo problemas, bet kartu buvau ūmus, išdidus ir pažeidžiamas“, – prisimena V.Kraujelis.
Tą raštelį jis paliko Konservatorijos budėtojui ir net nežino, ar kurso vadovas J.Vaitkus jį skaitė. Tada Vytas grįžo į Klaipėdą ir rinko šiukšles uosto teritorijoje norėdamas užsidirbti. Baisėjosi, kad krovikai be gailesčio meta geras žuvis į šiukšlių konteinerius, jeigu plyšta maišas.
Su buvusia žmona Neda pastatė bendrą spektaklį, kurį rodė festivaliuose. Įsidarbino Klaipėdoje scenos darbininku – vėl pasijuto tarp savų, su kuriais susikalba.
Tačiau Vytas visą laiką virpėjo nuo prancūzų kalbos grožio. Tad autostopu pasiekė Paryžių ir 1993 metais po kelių bandymų įstojo į privačią teatro mokyklą „Ecole Florent“.
Jam pasakė: „Įstosi, jeigu kalbėsi prancūziškai.“ Išmoko kelias frazes taisyklingai, bet sekretorė paklausė ne tų klausimų. Tačiau savininkui patiko užsieniečiai ir jis tarė: „Norės – išmoks taip, kaip reikia.“
Pinigų, gautų iš vieno Didžiosios Britanijos fondo, Vytui užteko studijuoti metus. Po to dėstytoja pasiūlė darbą Šampanės regiono teatro trupėje, kuriai pati vadovavo.
1998 metais su tos trupės spektakliu atsidūrė Avinjono festivalyje ir labai savimi didžiavosi.
„Mano dėstytoja buvo netipiška prancūzė – mėgo skirtingumą, palaikė užsieniečius. Ne iš draugiškumo ar užuojautos palaikė – prancūzai to nedaro. Jie padeda tada, kai nusprendžia, kad atrado talentą. Jeigu siūlysiesi ar prašysi pagalbos, nieko neišeis“, – apie prancūzų būdą užsiminė V.Kraujelis.
Apstulbino milijonierių
Vėliau aštuonerius metus lietuvis pats dėstė aktorystės meną 14–17 metų moksleiviams. Dirbo šešias valandas per savaitę – dažniausiai šeštadieniais, kai patys prancūzai dėstyti nesiveržė.
Kurį laiką Vytas vaidino spektakliuose su kita trupe Eliziejaus Laukuose.
„Nebuvo paprasta – reikėjo leidimo gyventi, leidimo dirbti. Kartą režisieriaus Jacques’o Weberio spektaklyje „Undinė“ vaidinau su garsia prancūzų aktore Laetitia Casta (37 m.).
Vienas turtuolis Šveicarijoje, Lozanoje, manęs po spektaklio paklausė, kiek uždirbu per vakarą.
„Nemažai – net 150 eurų. Dar apmoka viešbutį, keliauju nemokamai. Iš viso gastrolėse vaidinsime net 54 spektaklius“, – pasidžiaugiau.
Milijonierius net pablyško iš nuostabos: „Šitiek mažai uždirbi vaidindamas šalia tokios garsios aktorės?“
„Bet man juk moka ne kaip Laetitiai“, – nusijuokiau.
Dabar V.Kraujelis po ilgo laiko nusprendė vėl apie save priminti Lietuvai. Gegužę jis į Vilnių ir Anykščius atveš spektaklį „Svajų paukštis“, pastatytą pagal XII amžiaus poetės, slapyvardžiu Prancūzijos Marija, kūrybą.
Aktoriai šoks, dainuos ir vaidins su lėlėmis, kurias kūrė pats Vytas. Kiekvienas epizodas bus pristatomas ir prancūzų, ir lietuvių kalbomis.
