„Don Kichotas“ Lietuvos scenoje ne naujiena. Dar visai neseniai Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre buvo rodomas 1997 m. choreografo Vladimiro Vasiljevo, remiantis klasikine M.Petipa ir Aleksandro Gorskio versija, pastatytas „Don Kichotas“, pamėgtas žiūrovų. Tačiau spektakliai, kaip ir viskas pasaulyje, turi savo pradžią ir pabaigą. Prieš kelerius metus jis buvo išbrauktas iš repertuaro, o dabar sugrįš nauju pavidalu.
„Kiekvieno teatro repertuare būtinas sveikas balansas tarp klasikos ir modernumo. Vilniuje tikrų klasikinių baletų ne tiek ir daug – „Gulbių ežeras“, „Žizel“. Jų statymas ypač naudingas visai trupei. Taip yra ir šį kartą – „Don Kichotas“ kupinas energijos, ekspresijos, jame dalyvauja visa trupė, nes čia daug vaidmenų, į spektaklį įtraukti ir M.K.Čiurlionio menų mokyklos moksleiviai.
Man džiugu, kad baletmeisteris V.Medvedevas sugrąžina į spektaklį M.Petipa viziją. Labai naudinga trupei pažinti klasikinę choreografiją“, – kalbėjo baleto trupės meno vadovas Krzysztofas Pastoras, pristatydamas naująjį spektaklį.
V.Medvedevo repertuare – daugiau kaip 40 baletų, pastatytų ne tik Rusijoje, bet ir Čekijoje, Italijoje, Slovakijoje, Kroatijoje Vokietijoje, Estijoje, Panamoje ir kitose šalyse. Bet „Don Kichotą“ jis stato pirmą kartą. Vilniuje – jo debiutas.
Ruošdamasis vilniškio „Don Kichoto“ pastatymui, jis nemažai laiko praleido bibliotekose, tyrinėdamas M.Petipa užrašus. Pirminiai šaltiniai leido sugrąžinti nemažai dalykų, kurie buvo prarasti.
„L.A.Minkaus „Don Kichotui“ tenka išskirtinė vieta mano gyvenime – jau vaikystėje tai buvo vienas mėgstamiausių mano baletų. Buvau laimingas, kai, mokydamasis Agripinos Vaganovos mokykloje, galėjau jame dalyvauti. Kaip tik „Don Kichotas yra vienas pirmųjų spektaklių, kuriame šokau.
Tame senajame pastatyme buvo scenų ir šokių, kurie pamažu iš šio baleto kažkodėl išnyko, bet visi jie visam laikui įstrigo atmintyje.
Ir štai prabėgus daugeliui choreografinio darbo metų man nusišypsojo laimė pačiam statyti garsųjį „Don Kichotą“ – baletą, jau pusantro šimto metų nepaliekantį abejingo nė vieno žiūrovo. Šiandienos spektaklyje norėjau baleto struktūrai grąžinti pirminę versiją, sukurtą M.Petipa, kurio 200 metų jubiliejų netrukus švęs visas baleto pasaulis.
Suprantama, atkurdamas prarastus numerius, išsaugojau nepaliestus vėlyvesnio A.Gorskio pastatymo šedevrus. manau, baleto žiūrovai įvertins Sapno sceną ar paskutinio veiksmo šokius, priartintus prie didžiojo A.Petipa choreografijos“, – pasakojo V.Medvedevas.
Choreografas sugrąžino Prologą, kuris buvo M.Petipa versijoje, nes šiuolaikiniai „Don Kichotai dažniausiai prasideda nuo aikštės scenos ir tada praranda prasmę jo pavadinimas – tuomet baletą reikėtų vadinti „Bazilis ir Kitri“. Sugrąžino įdomų Serpantinų šokį miške, kuriame šoka įvairiausi padarai, tarp jų – voras. Visada kritikai rašė, kad voras ypač įspūdingas.
Kostiumai, pieštinės dekoracijos sukurti pagal senovinius eskizus. Scenografijos dailininkas Andrejus Voitenka rėmėsi istorine medžiaga, stengėsi priartinti senojo teatro atmosferą, bet kiekvienas paveikslas originalus, autorinis.
Scenoje trykš tikras fontanas, tačiau senajame Sankt Peterburgo imperatoriškojo teatro spektaklyje dalyvavusių Don Kichoto ir Sančos Pansos „transporto priemonių“ gyvo arklio ir asilo vilniškiame spektaklyje atsisakyta – Lietuvoje gyvūnų cirko nėra, todėl surasti tokius „artistus“ iš tiesų sudėtinga.
„Žiūrovai bus nuskriausti netekę šių efektų, choreografas labai gailėjosi, bet dėl fontanų kovojo iš paskutiniųjų – vandenį paleis“, – šypsojosi dailininkas A.Voitenka.
