Tai buvo pirmasis prieš penkerius metus susikūrusio VKT repertuaro spektaklis. Jį režisavo dabar Jungtinėse Valstijose gyvenantys Marius Mačiulis ir Alicia Gian. R. Jasiulioniui tai buvo pirmasis spektaklis po pertraukos aktorystėje. Mat kai žurnalisto darbas jį buvo nuvedęs į politiką, ryšiai su teatru nutrūko. Dabar jis dalį laiko ir jėgų skiria scenai, dalį – darbui „Žinių radijuje“.
Pokalbis su R.Jasiulioniu – apie išsiskiriančius, tačiau kai kada ir sueinančius dviejų profesijų kelius.
- Kokia jūsų, kaip aktoriaus, istorijos pradžia?
– Aš iš Dalios Tamulevičiūtės kurso. Mano kursiokai – Andrius Bialobžeskis, Monika Bičiūnaitė, Alvydas Šlepikas, Ridas Žirgulis, a.a. Saulius Mykolaitis. Bet mūsų kursas buvo vadinamas ir „našlaičių“ kursu.
1989-aisiais, mums baigiant pirmuosius metus tuometėje Lietuvos muzikos akademijoje, joje įvyko ideologinė revoliucija (idėjinis vadas buvo paraleliniame Jono Vaitkaus kurse studijavęs Gintaras Varnas).
Per patį revoliucijos įkarštį atsisakėme mus surinkusios kurso vadovės Irenos Vaišytės. Protestavome prieš tai, kad ji kaip absoliučią tiesą dėstė mums tik Konstantino Stanislavskio metodą. Norėjome pažinti ir kitas sistemas.
Taip likome be specialybės dėstytojo. Antrame kurse mus perėmė D.Tamulevičiūtė. Bet ji jau turėjo savo pačios surinktus mokinius, todėl mūsų vadovu būti ilgainiui įkalbėjo Rimą Tuminą. Jis pradėjo labai įdomiai su mumis dirbti, užsidegę ėmėme repetuoti spektaklį. Bet tada režisieriui atėjo premjeros metas Mažajame teatre ir mums jis nebeturėjo laiko. Vėl likome vieni.
Tuomet mokytoju ir režisieriumi ėmėsi būti vienas iš mūsų – Alvydas Šlepikas. Jis pastatė Friedricho Schillerio „Klastą ir meilę“ – mūsų kurso diplominį spektaklį. Būtent su Alvydu repetuodamas šį spektaklį, supratau, ką reiškia kurti vaidmenį, perteikti personažo esmę. Taigi, kurso bičiulis man tapo ir mokytoju.
Po kurio laiko gyvenimas padovanojo man dar vieną mokytoją. Taip išėjo, kad Valentinas Masalskis visą mūsų kursą pakvietė į Kauną, į savo kuriamą teatrą.
„Gyvensite komunos sąlygomis, bet turėsite daug darbo“, – viliojo jis. Į Kauną išvažiavau aš vienas ir tada Valentinas – didžiausias mano profesijos autoritetas – tapo mano mokytoju. Svarbiausias jo spektaklis, kuriame vaidinau, buvo „Belaukiant Godo“.
- Turėti daug skirtingų mokytojų – prabanga ar labiau nuostolis?
– Kurse mums neatrodė, kad tai prabanga. Mes blaškėmės. Buvo pikta, kad pradedi kurti spektaklį ir nepabaigi. Pajutome, kiek daug aktoriui lemia režisierius, kaip jis gali tave atskleisti. Supratome ir kiek daug aktorystėje priklauso nuo išorinių aplinkybių.
Pagyvenęs šiek tiek daugiau supranti, kaip reikia vertinti visas galimybes mokytis iš meistrų, kad ir trumpai sutiktų gyvenime.
- O kaip tapote radijo žurnalistu?
– Tiesiog ieškojau papildomo darbo ir radau skelbimą, kad „Žinių radijas“ ieško laidų vedėjų. Tikėjausi kurti kokią nors kultūros laidą. Tuo metu radijui vadovavo Vaidotas Žukas. Jis, pats menininkas, daug pasiekęs ir žurnalistikoje, man iškart pasakė, kad radijui reikia kareivių: kur reikės, ten ir pasiųs.
Iš pradžių vedžiau rytines aktualijų laidas, paskui – „Dienos klausimą“. Tai laida, kurioje ištisai bendraujama su klausytojais. Jie daug ginčijasi, diskutuoja, dažnai išreiškia pasipiktinimą ir vedėjais. Esi nuolatinėje įtampoje. Bet, manau, tai įdomu klausytojams.
Dabar radijuje rengiu vakaro aktualijų laidą. Dvi temas skiriame svarbesniems Lietuvos politikos, ūkio reikalams, vieną – užsienio įvykiams, ketvirtoji būna lengvesnė, kartais skirta ir teatrui. Pavyzdžiui, neseniai kalbinau V. Masalskį po to, kai jis gavo Auksinį scenos kryžių.
- Retas atvejis, kai galėjote į eterį pasikviesti jums artimo meno pasaulio žmogų. Kaip prisitaikėte prie aktualijų režimo?
– Kai prieš dešimt metų patekau į „Žinių radiją“, supratau, kad politika man įdomi, kad manęs nevargina kalbėjimas apie įstatymus ar jų aiškinimasis. Man politika įdomi ir kaip tam tikras teatras.
Beje, politikos panašumas į teatrą nėra kažkas bloga, tai nediskredituoja politikos. Nereikėtų politika piktintis tik dėl to, kad joje yra teatro užtaiso.
- Bet juk norint išreikšti nepasitenkinimą politika, būtent jai ir prikabinama negatyvioji – nevykusio cirko ar farso prasmė.
– Teatras, kaip tam tikras tikrovės perteikimas, – labai vertingas menas. Kai politika siejama su veidmainyste, nenuoširdumu, politikų išsisukinėjimu, ji pradedama lyginti su teatru. Bet aš ne tai turiu omeny.
Politikoje, kaip ir teatre, yra dramos. Tik skirtumas tas, kad teatre pjesės būna parašytos, nors dabar judama link nerašytų dramų perteikimo. Politikos lauke taip pat vyksta tikra drama – kova dėl valdžios, idėjų, kurios turėtų laimėti rinkėjų palankumą, ir tų idėjų reiškėjų kova.
Čia atsiranda politinio personažo fenomenas. Jis neišvengiamai yra viešas kalbėtojas, kuris geriau arba blogiau atlieka savo vaidmenį, įkūnija ir išreiškia savo ideologiją.
Šiuo požiūriu į politiką verta žiūrėti pakankamai rimtai, kaip į tikrą dramą – ne tragifarsą. Tai irgi menas, susijęs su realybe, kuris paveikia mus visus. Skirtumą tarp savo dviejų profesijų nusakyčiau taip: radijuje vyrauja gryna publicistika, o teatre prie publicistinės pridedama meninė vertė ne tik atspindi gyvenimo tikrovę, bet ir gilina jos suvokimą.
- Paprastai kelios profesijos žmogui, ypač – jaunam, būna laikinas periodas. Kodėl vis dėlto tie du jūsų keliai taip ir neišsiskyrė?
– Man teatras ir žurnalistika nesipjauna, abi veiklos viena kitą papildo. Išsiskyrusios jos buvo, kai netikėtai po kelerių metų darbo radijuje gavau kvietimą būti premjero atstovu spaudai. Tada tikrai pajutau, kad ryšiai su teatru nutrūko.
Bet mano „komandiruotė“ į politiką ilgai netruko. O tada paskambino M.Mačiulis ir pakvietė vaidinti VKT – iš pradžių Otto Franką „Kai žmonės vaidino Dievą!..“, po to – spektaklyje „Vertėjas“. Dar po metų VKT repertuarą papildė Ramunės Kudzmanaitės spektaklis šeimai „Emilis iš Lionebergos“, jame vaidinu Emilio tėvą.
Aktoriai Lietuvoje, deja, negali mėgautis darbu tik teatre. Retas kuris neieško papildomos veiklos. Man susiklostė teatro ir radijo derinys.
- Bet yra ir visiškai savo profesijai atsidavusių aktorių, pavyzdžiui Rolandas Kazlas, Birutė Mar.
– Ir Rolandas, ir Birutė jau seniai nuosekliai dirba nelaukdami, kol koks nors režisierius juos pakvies. Jie sugeba kurti monospektaklius. Birutė, be to, dar ir poetė.
Yra ir teatre multiinstrumentininkų, kurie, kaip dailininkai, gali patys vieni nutapyti visą paveikslą. Bet jei esi tik aktorius, priklausai nuo režisierių. Tada vieno šio darbo gali neužtekti.
- Paneigiate senosios mokyklos grandų nuostatą, kad negalima nukrypti nuo scenos, net jei tektų dėl to ir pasikankinti, ir pabadauti?
– Tai jau fundamentalizmas, kylantis iš romantizuoto požiūrio į aktoriaus profesiją. Man jis patinka. Man patinka ir aktoriai, kurie patys į save žvelgia kaip į ypatingus menininkus, ypač jei jie iš tikrųjų yra talentingi.
Tas individualizmas ir nepriklausomo kūrėjo laikysena graži. Bet nemanau, kad ji esminė mūsų profesijoje. Aktorius nėra savarankiškas. Jam dažniausiai reikia kolegų, kolektyvo, kuriame galėtų kurti vaidmenis.
Gerbiu R.Kazlą, kad jis ryžtingai pabaigė savo komiko karjerą televizijoje, nes, matyt, jautė savyje ir tragiko pradą, kuriam reikia skleistis teatre. Nepaisant to, vaikai iki šiol ieško jo įrašų iš komiškų laidų. Televizijoje R.Kazlas paliko tam tikrą legendą, o dabar daro tai, kas mano esant reikalinga. Tai verta pagarbos.
Vis dėlto manau, kad nereikėtų tokio elgesio paversti visuotine taisykle. Ne kiekvienam aktoriui ji tinka. Ir nemanau, kad aktoriaus talentui skirtingos veiklos kenkia.
- Aktoriaus profesijai vienos taisyklės netaikote. Matyt, ir pats teatro apibrėžimas jums – nevienareikšmis?
– Teatras, įsivaizduoju, turi turėti du pradus, tada jis darys poveikį. Man teatras visų pirma nuostabus tuo, kad jis vyksta absoliučiai dabar, susijęs su dabartiniu laiku, su gyvybe, kuri pulsuoja dabar, – mes, aktoriai, ir žiūrovai gyvename tame pačiame laike. Tikiu, kad spektakliai neatsitiktinai atsiranda būtent tokie ir būtent tada.
Bet geras spektaklis – ne tik tikrovės atspindys. Jis užkabina gilesnius klodus, kurių kasdienybėje mes nepasiekiame.
- Koks spektaklis jums atitinka šiuos kriterijus?
– M.Mačiulio ir A.Gian tragikomedija „Kai žmonės vaidino Dievą!..“ pagal Anos Frank dienoraštį. Tai pasakojimas ne tik apie žydų tragediją, jis apima bendražmogiškus dalykus. Tai, kas žmogui lieka, kai jis praranda laisvę, viską, ką turėjo, net viltį.
Kai tik pradėjome kurti šį spektaklį, režisieriai iškart pasakė, kad nesistengsime pasakoti vien apie žydus, kad istorija bus universali. Kuo toliau, tuo labiau juntu, kaip ta istorija susijusi su dabartimi, tai jaučiu ir iš publikos reakcijų. Karo grėsmė, blogio dominavimas, tautų tarpusavio neapykanta niekur nedingusi.
- Tai bene populiariausias VKT spektaklis. Kas jo pagrindinė energija? – Atėjau į VKT po darbo teatre pertraukos. Beveik nei vieno aktoriaus iš šios trupės anksčiau nepažinojau. Ir taip nustebau pamatęs, kaip talentingai jie dirba! Bijojau, kad nepritapsiu prie jų lygio.
Esminė šio spektaklio paslaptis – aktoriai. Visi jame atradę savo vaidmenų grūdus taip, kad gali vaidinti diena iš dienos, tačiau neatsibos, nepradės kartotis. O Sima Tarvydaitė tą maištingą paauglę, jos augimą, tapimą išmingu žmogumi vaidina ypač tiksliai, įtikinamai.
Kartais spektaklio metu pavydžiu žiūrovams, kurie gali iš šalies stebėti visus Simos įkūnijamos Anos gyvenimo etapus, keliauti kartu su ja. Bet, žinoma, reikia įvertinti ir įžvalgų, išmintingą režisierių darbą.
