Tai išskirtinis Lietuvos kultūros įvykis – juk Londono simfoninis orkestras (LSO) vienas garsiausių pasaulio muzikos kolektyvų – įtakingas muzikos žurnalas „Gramophone“ jį apibūdina kaip vieną iš penkių geriausių pasaulio orkestrų.
Orkestrą 1904 metais įkūrė grupė muzikantų, dėl konflikto išėjusių iš to meto Anglijoje populiaraus „Queen's Hall“ orkestro. Diriguojami austrų-vengrų dirigento Hanso Richterio, muzikantai atliko Richardo Wagnerio ir L.van Beethoveno kūrinius. Taigi L.van Beethovenas, kurio kūrinys skambės ir Vilniuje, orkestro repertuare jau daugiau kaip šimtą metų.
1906 metais kolektyvas pirmą kartą išvyko į užsienį – į Paryžių, o 1912 m. kirto Atlantą dėl gastrolių po JAV (beje, iš pradžių planuota, kad į Ameriką muzikantai plauks „Titaniku“, bet paskutinę akimirką gastrolės buvo nukeltos). Nuo to laiko orkestras koncertuoja prestižiškiausiose pasaulio salėse ir visur jį lydi didžiulis pasisekimas.
LSO kasmet surengia daugiau kaip 120 koncertų, jo namai Londone – „Barbican“ centras. Per šimtą metų orkestro vyriausieji dirigentai buvo ne viena ryški asmenybė – Leopoldas Stokowskis, Adrianas Boultas, Jascha Horensteinas, Georgas Solti, Claudio Abbado, Leonardas bernsteinas, Johnas Barbirolli, Karlas Bohmas. 2014 m. po įtikinamos pergalės Donatellos Flick dirigentų konkurse LSO dirigento padėjėja pirmąkart tapo moteris – Elim Chan. Jo artimiausiuose planuose – diriguoti orkestrui per pasaulinę turnė.
Tarp geriausių pasaulio simfoninių orkestrų LSO užima lyderio pozicijas pagal įrašų įvairovę. Pirmieji orkestro pasirodymai įrašyti į gramofono plokšteles dar 1912 metais. Per daugiau kaip šimtą metų orkestras įrašė daugybę albumų, filmų ir didelių renginių garso takelių. Pasaulis iki šiol mena jo pasirodymą su Rowanu Atkinsonu – ponu Bynu – per Londono olimpiados atidarymą, diriguojant bene garsiausiam britų maestro Simonui Rattle'ui, kuris nuo 2017 metų rugsėjo perims orkestro vairą iš dabartinio jo vyriausiojo dirigento V.Gergijevo.
Plačiajai publikai LSO žinomas iš populiarių kino filmų garso takelių. Skambant orkestro atliekamai muzikai į savo žygius traukė Indiana Džonsas, Supermenas ir Lara Kroft, su užkariautojais grūmėsi didysis maištininkas Vilis Volesas filme „Narsioji širdis“, su piktosiomis jėgomis kovojo Haris Poteris, Karibų jūroje piratavo kapitonas Džekas Sperou.
LSO plačiai žinomas ir savo šviečiamąja, muzikos populiarinimo veikla. Tam skirti ir koncertai Trafalgaro aikštėje. „Kai 2012 metais pirmą kartą surengėme tokį koncertą, pirmiausia norėjome, kad klasikinė muzika peržengtų koncertų salių slenkstį. O dabar šis renginys, vykstantis kultinėje vietoje, jau pats įgijo kultinio statusą, nebeįmanomas įsivaizduoti miesto kultūrinio peizažo be šio koncerto“, – džiaugėsi LSO vykdomoji direktorė Kathryn McDowell.
LSO Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre koncertuos jau trečią kartą. Pirmą sykį LSO lankėsi Lietuvoje 2009 m. atverdamas Vilniaus festivalį, antrą kartą – 2014 m. Tokio lygio orkestro sugrįžimas liudija, kad LNOBT tampa išskirtinių koncertų scena ne tik nacionaliniu mastu.
Orkestrui diriguosiantis A.Pappano puikiai vertinamas tiek dėl simfoninių kūrinių, tiek dėl operų interpretacijų. Nuo 2002 m. jis yra Londono karališkojo operos teatro muzikos vadovas, nuo 2007 m. – Romos „Orchestra dell'Accademia Nazionale di Santa Cecilia“ meno vadovas.
Smuiko virtuozas N. Znaideris atstovauja dviejų šalių – Danijos ir Izraelio – muzikos kultūroms. Jis griežia Giuseppe Guarneri „del Gesu“ smuiku, pagamintu 1741 m. Šiuo instrumentu kadaise griežė legendinis virtuozas Fritzas Kreisleris, todėl smuikas vadinamas „Ex-Kreisler Guarnerius“. N.Znaideriui jį ilgalaikiam naudojimui paskolino Danijos karališkasis teatras.
Jis studijavo smuiką Vienoje pas garsų pedagogą Borisą Kušnirą (gimusį Kijeve, o vėliau emigravusį į Austriją). Gera mokykla padėjo laimėti 1992 m. pirmąją premiją IV tarptautiniame Carlo Nielseno smuikininkų konkurse. Šiais metais X tarptautiniame C.Nielseno konkurse N.Znaideris pirmininkavo žiuri.
1997 m. 22 metų smuikininkas laimėjo Karalienės Elžbietos konkursą Briuselyje – vieną iš prestižiškiausių ir labiausiai pripažintų pasaulyje. Po šios pergalės išvyko tobulintis į Julliardo muzikos ir dramos mokyklą Niujorke (JAV).
N.Znaiderio griežimo stilius formavosi veikiamas keleto tradicijų, tad nenuostabu, kad autoritetingas britų žurnalas „The Strad“ apibūdino solisto manierą ir kaip „nepaprastai intelektualią“, ir kaip „jausmingą, aistringą, tačiau be mažiausios užuominos į puikavimąsi“. O „Chicago Tribune“ palygino N.Znaiderį su Gidonu Kremeriu jaunystėje, kai šis 1970 m. tiesiog „susprogdino smuiko pasaulį“ savo nepaprasta įtaiga.
