Sunku patikėti, kad smulkutę, į moksleivę panašią azijietę Ayano likimas jau beveik 16 metų blaško po pasaulį. 2001 metais obojininkė pradėjo muzikos studijas Vokietijoje, vėliau tęsė Šveicarijoje, dirbo Kinijoje, pagyveno Olandijoje ir Lenkijoje.
Darbe šiai muzikei jau teko bendrauti penkiomis kalbomis, tarp jų – ir lietuviškai.
A.Sato į susitikimą atėjo vilkėdama marškinėlius su užrašu anglų kalba: „Strange things happen every day“ (liet. „Keisti dalykai nutinka kiekvieną dieną“).
– Ar toks jūsų gyvenimo moto? – paklausiau A.Sato.
– Jis puikiai tinka Kinijos laikotarpiui – per dvejus ten praleistus metus tikrai beveik kasdien būdavo kuo stebėtis.
Azijietei nelengva rasti darbo Europoje, tačiau išvykti iš Japonijos man buvo svarbu. Mūsų šalis yra gana konservatyvi, nenoriai įsileidžia naujoves. Mokytojo ir mokinio santykiai ten tradiciškai grindžiami imitavimo įgūdžių lavinimu.
Muzikoje tai nepadeda tobulėti, būti savimi. Jaunystėje norisi daug ką išbandyti, atrasti naujus pasaulius – dėl to daug japonų išvyksta. Deja, sumanęs grįžti vargiai gautum darbo. Pavyzdžiui, į vieną obojininko vietą orkestre Japonijoje pretenduoja 60–70 atlikėjų.
– Lietuvių muzikantai veržiasi dirbti į užsienį – likti Lietuvoje jiems atrodo neperspektyvu. Jūs taip nemanote?
– Man atrodo, kad muzikantai Lietuvoje gauna labai gerą išsilavinimą – aš čia daug ko išmokau iš kolegų. LVSO lygis yra labai aukštas.
Mano tikslas ir buvo tapti tikra orkestro profesionale, nes Vokietijoje buvau tik orkestro praktikantė, o po to studijavau senąją muziką. Dvejus metus dirbau Kinijos orkestre kaip pagrindinė obojininkė, bet kinai neturi klasikinės muzikos interpretavimo tradicijų. Ten grodavome daug propagandinės ir jų nacionalinės muzikos.
Kinijoje uždirbdavau daug, bet jokiu būdu ten negrįžčiau. Groti įprastą lietuviams akademinę muziką – visiškai kas kita.
Ryžtis atvykti į Lietuvą man padėjo ir draugė lietuvė, su kuria susipažinome Šveicarijoje. Ji išvertė į lietuvių kalbą visus darbo dokumentus, padėjo juos sutvarkyti.
– Nebuvo sunku pritapti lietuviškame kolektyve?
– Sakyčiau, mūsų mentalitetas labiau panašus negu skirtingas.
Sunku buvo, kai pirmąkart atvykau į Europą prieš 15 metų. Dar sunkiau buvo Kinijoje dėl komunistinės ideologijos, kuri mums, japonams, visiškai svetima. Ten reikėdavo gerai apgalvoti kiekvieną savo žodį.
Be to, Kinijoje siaubingai užterštas oras – prieš koncertus net gerdavau vaistų, kad galėčiau užtikrintai pūsti obojų.
Tiesą sakant, Lietuvoje buvo net lengviau, negu tikėjausi.
Kolegos man padeda suprasti, kas kalbama repeticijose. Be to, maestro Gintaras Rinkevičius kalba labai aiškiai. Mieste galima susikalbėti angliškai, parduotuvėse užtenka ir kelių frazių.
Kai baigsiu intensyvius lietuvių kalbos vasaros kursus, bus dar lengviau.
– Ką veikiate laisvalaikiu?
– Iki šiol jo beveik neturėjau – man, kaip naujokei, reikia daug išmokti. Be to, kaip ir kolegos, pati pasidarau obojaus liežuvėlius – tai atima daug laiko, nes liežuvėlius reikia dažnai keisti.
Nuo šios savaitės – mano pirmosios atostogos orkestre. Prieš skrydį namo žadu pasidairyti po Trakus ir Kauną.
O jei turėčiau daugiau laisvo laiko, skirčiau jį senajai muzikai.
Šalyje trūksta gerų muzikantų
LVSO šiemet papildė ne tik japonė obojininkė, bet ir perkusininkas iš Minsko.
Į laisvas vietas obojų ir mušamųjų instrumentų grupėse pretendavo maždaug po 5 užsieniečius. A.Sato ir baltarusis A.Veryška pasirodė geriausiai.
Pasak orkestro administracijos, Lietuvoje jau trūksta gerų muzikantų, todėl ir pradėtos rengti tarptautinės perklausos renkant muzikantus į orkestrą. „Nenorime nuleisti kokybės kartelės, imti bet kokio lygio atlikėjų“, – aiškino LVSO direktorius S.Pancekauskas.
Artimiausiu metu orkestrą gali papildyti ir užsienio valtornininkas.
Muzikantai į perklausas atrenkami pagal atsiųstus įrašus. Pradinė sutartis su laimėjusiais konkursą sudaroma vieniems metams, vėliau, jeigu abi pusės patenkintos, sutartis pratęsiama.
