Kita vertus, jie tarsi pasmerkti muzikos tarnystei. Tokiu turbūt buvo ir didysis mūsų Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, vargonininko sūnus, kurio dinastija ir idėjos klesti iki šiol. O IV tarptautiniame M.K.Čiurlionio muzikos festivalyje, kuris prasidės liepos 8 d. Palangoje, šiemet dalyvaus ir tokie kitų muzikų dinastijų patriarchai kaip prof. Vytautas Landsbergis, prof. Petras Geniušas.
Šio festivalio sumanytoja ir pagrindinė rengėja Aleksandra Žvirblytė taip pat iš tų, kuriuos muzikos magija, jei nesakytum mafija, padaro tokius tvarius. Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorė juokėsi, kad prisimena save mažą, žaidžiančią po fortepijonu, o vėliau prie fortepijono mygo sėdėti ir savo sūnų, dabar jau – tarptautinių konkursų laureatą.
– Kažin ar toji meilė muzikai paveldima genetiškai, ar perduodama gyvai? – pasiteiravau A.Žvuirblytės.
– Sunku pasakyti, bet mano žaidimų vieta vaikystėje buvo po fortepijonu. Mūsų namuose nuolat skambėjo muzika: mama Veronika Vitaitė – profesionali pianistė, tėtis Vytautas Žvirblis – chorvedys. O neprofesionalių muzikų mano giminėje kiek tik nori iš abiejų pusių, dainuojančių ir vargonuojančių. Močiutė iš mamos pusės turėjo absoliučią klausą, mama prisimena, kad po apsilankymo kine ar teatre ji iš klausos grodavo ten skambėjusias dainas ir melodijas. Netgi kūrė muziką laisvalaikiu.
- Kas buvo jūsų močiutė, kad galėjo sau tai leisti ?
– Ji buvo kilusi iš turtingos šeimos, taigi turėjo galimybių, kol laikai kardinaliai pasikeitė. Močiutė Aleksandra mirė prieš pat man gimstant, aš gavau jos vardą. Tai buvo nelengvi metai tėvų šeimai: tų pačių metų sausį mirė ir mano brolis.
Šeimos susiėjimuose mama vis pagroja močiutės valsus, o aš galvoju, kad reikėtų juos užrašyti. Močiutė paskatino mano mamą tapti pianiste, jos seserį – dainininke, muzikavo ir jų brolis. Mano teta turėjo fantastinį balsą, sopranas buvo toks, kad negalėta nustatyti, ar tai koloratūrinis, ar dramatinis, ar meco. Gaila, teta nepadarė solistės karjeros, nes karo metu koncentracijos stovykloje persišaldė plaučius. Dirbo Radijo komitete muzikos redaktore, dainavo Konrado Kavecko vadovaujamam chore.
O aš vaikiškose svajonėse matydavau save prie fortepijono, būtinai su ilga suknele, o žmonės man dovanoja gėlių. Svajonė įgyvendinta. (Juokiasi. ) Tėvai anksti pastebėjo, kad turiu absoliučią klausą, ir dėl muzikinio mano lavinimo netgi ryžosi palikti Šiaulius, kur abudu buvo labai žinomi žmonės. Mano būsima muzikos mokytoja prof. Olgai Štenberg prisakė: „ Jūsų dukra viena ranka groja vieną liaudies dainą, kita – kitą. Vežkite ją į sostinę, į M.K.Čiurlionio meno mokyklą!“
Mokslai man lengvai sekėsi, tad per visas mokyklas ir studijas mane lydėjo raudoni diplomai. Tačiau dėl muzikos nė nekilo klausimų – ši buvo arčiausiai širdies. Turėjau puikias dalyko pedagoges – O.Štenbergaitę, Miklaševskają, Maskvoje baugiau aspirantūrą, tobulinausi Vakaruose.
- Dabar jau pati dėstote Lietuvos teatro ir muzikos akademijoje, turite gabių mokinių. Sakykite, ar tam gana tik puikios muzikinės klausos?
– Muzikantui būtinas ir loginis mąstymas, nors šiuo atveju jis nesuvedamas į matematines formules. Muzikos struktūra yra logiška, ir jeigu nesugebi šios įžvelgti, atlikimas bus chaotiškas. Idealiausias, žinoma, yra loginio prado ir jausmingumo derinys. Manau, kad muzika yra ir emocijų menas, ji turi būti sušildyta širdimi. Jeigu neatiduosi klausytojui dalies savęs, tavo kaip atlikėjo misija liks neįvykdyta. Savo studentams aiškinu, kuo skiriasi muzikantas mėgėjas ir profesionalas: mėgėjui pačiam gražu, ir to gana, o profesionalas yra tarsi muzikos mediumas, jis turi gebėti perteikti kompozitoriaus idėją, mintis ir emocijas.
- Vadinasi, tai tarsi dviguba autorystė?
– Tai yra atlikėjo ir kompozitoriaus kūrybos lydinys. Genialūs kompozitoriai buvo didžios asmenybės, bet ir atlikėjas turi būtis stipri asmenybė, gebanti suderinti savą ir kompozitoriaus poziciją. Objektyviai perteikti jo idėjų neįmanoma, tai daroma per asmeninę prizmę. Žinia, yra ir tokių atlikėjų, kurie manosi esą didesni už kompozitorius, bet tai tik savęs demonstravimas.
- Kuo gi jums patrauklus M.K.Čiurlionis kaip kūrėjas?
– Mūsų šalies kultūroje tai didi asmenybė, tikras milžinas, mūsų pasididžiavimas, svarbus tautinei savimonei. Tai ir pasaulinė figūra, tačiau palyginkime M.K.Čiurlionio kūrybos, idėjų ir atminimo sklaidą pas mus ir, tarkim, Fryderyko Chopino jo gimtojoje Lenkijoje. Šio kūrėjo asmenybės ir muzikos populiarumas ten yra didžiulis, lenkai šia prasme mus toli aplenkę. Mes, pianistai, juokaujame, kad kiekvienas lenkas žino, kaip dera skambinti F.Chopiną.
– O dėl M.K.Čiurlionio nesulaukiate mūsų publikos patarimų?
– Ne, bet man nėra didesnio M.K.Čiurlionio žinovo ir autoriteto nei V.Landsbergis. Beje, profesorius per festivalio uždarymą atliks šio mūsų genijaus kūrinius.
- Tarptautinis M.K.Čiurlionio muzikos festivalis šiemet vyks jau ketvirtąkart. Vasaros dalis netrukus pražys Palangoje, o rudeninė subręs Vilniuje lapkritį. Esate šios festivalio idėjos autorė, koordinatorė...
– Taip, bet turiu ir puikią bendraminčių komandą, o projektų rašymas, atlikėjų parinkimas, sutartys ,finansai – mano darbas ir atsakomybė. Palangoje festivalis vyks puikiose erdvėse – Tiškevičiaus rūmuose (Gintaro muziejuje), Kurhauze, kultūros bare „Kablys“.
- Landsbergių dinastija muzikoje – jei neminėsime politikos – nestokoja ryškių figūrų. Kitaip nei politikoje, čia tai nekliūva, net, priešingai, yra tarsi kokybės liudijimas. Palangoje pasirodys ir prof. P.Geniušas – atstovas kitos klestinčios pianistų dinastijos, kurios galimybės neišsemiamos.
– Taip, maestro P.Geniušas gros per festivalio atidarymą. Palangoje išgirsime ir garsų mūsų akordeonininką Martyną Levickį, danų pianistą Gustavą Piekutą. Kasmet čia dalyvauja ir M.K.Čiurlionio konkurso laureatai, taip pat jaunieji atlikėjai. Manau, jauniesiems prieš P.Geniušo ar V.Landsbergio pasirodymą į sceną išeiti ir džiaugsmas, ir garbė.
Neapsiribojame vien M.K.Čiurlionio muzika, kita vertus, ieškome naujų būdų jo idėjų sklaidai ir pateikimui. Kitaip tarus, siekiame kurti kartu su M.K.Čiurlioniu. Pernai buvo parodyta baleto kompozicija „Karalių pasaka“ pagal M.K.Čiurlionio muziką, ši buvo gyvai atliekama vienu ir dviem fortepijonais, fleita, džiazo muzikantas Olegas Molokojedovas improvizavo M.K.Čiurlionio temomis, A.Jevsejevas skaitė šio tekstus. Šių metų lapkritį Vilniuje numatomas projektas „Kosminis Čiurlionis“ , kurį kūriau kartu su O.Molokojedovu ir Petru Vyšniausku,
- Ar kompozitorius M.K.Čiurlionis pasaulyje pakankamai žinomas ?
– Stengiamės, kad taip būtų, M.K.Čiurlionio kūrinius festivalyje atlieka ir kviestiniai atlikėjai: tai įdomu, jie traktuoja M.K.Čiurlionį kitaip, o mes turime savų tradicijų. Vis daugiau užsienio muzikantų atranda ir pamėgsta šį mūsų kompozitorių, įtraukia jo kūrinius į savo repertuarą. Štai puikus pianistas Jevgenijus Starodubcevas tiesiog įsimylėjo M.K.Čiurlionį, išleido kompaktinę jo muzikos plokštelę.
– Technologijų amžiuje kokybiško garso įrašais galime mėgautis ir namuose. Kodėl gi žmonės lanko gyvus koncertus?
– Norime muzikos, kuri randasi čia ir dabar. Tegu ir dešimtąjį, šimtąjį kartą, bet ji atgimsta, ir vis kitaip. Mūsų pagalbininkai, dalydami koncertų skrajutes, girdi, kad kai kurie žmonės planuoja poilsį Palangoje taip, kad galėtų apsilankyti M.K.Čiurlionio muzikos festivalio koncertuose. Jiems svarbu ne tik įdegti, bet ir dvasiškai praturėti.
Norisi girdėti daugiau klasikinės muzikos Palangoje, užtvindytoje popso ir jo įrašų. Sutikit, didžiausiame mūsų kurorte kokybiškų kultūros renginių mažoka, nors situacija pastaraisiais metais pagerėjo. O juk iš tokio koncerto galima išeiti ir patyrus katarsį – tokia ir yra profesionalaus atlikėjo siekiamybė. Kitiems gali būti gana, kad klausytojui malonu, tačiau mes turime perteikti tam tikrą žinią. Tokia yra profesionalaus muzikanto misija.
- Misionieriumi tapo ir jūsų sūnus Paulius. Tiesa, jo pavardė jau kita – Anderssonas, bet tenka su tuo susitaikyti, kai dinastijoje ilgai vyravo moterys Tik ar ši misija įmanoma be prievartos vaikystėje?
– Netrumpą laiką sūnus „grojo“ kartu su manimi dar negimęs, nes aš koncertavau iki pat gimdymo. O mažas jis buvo tikras energijos kamuolys, nepasėda, hiperaktyvus berniukas. Jei sėdėdavo aprimęs, matuodavau temperatūrą – greičiausiai susirgo. O dėl pavardės – mano vyras, Pauliaus tėvas buvo danas, deja, jau išėjęs anapilin. Inžinierius, tačiau jo prosenelis buvo Kopenhaghos karališkojo teatro įkūrėjas. Taigi net nežinau, kuri dinastija čia smarkesnė, ir temperamentą Paulius paveldėjo iš tėvo. Eiti į sceną jam – tikras malonumas, jo artistiškumas čia liejasi per kraštus.
Tačiau pamėginusi sūnų nuo mažens sodinti prie fortepijono, patyriau visišką fiasko, jis tiesiog nenustygdavo vietoje. Bet kartą prilėkė prie būgnų ir čia sustojo: supratau, kad jo energijai ir muzikalumui išlieti nieko geresnio nerasim. Neprašovėme, Paulius netrukus paniro į „free“ džiazą, improvizavo drauge su O.Molokojedovu, pajuto muzikos malonumą grodamas tik iš klausos. O prie fortepijono kartu susėsdavom tarsi pažaisti, bet kuo toliau tuo rimčiau. Norėjau būti ne tik gera mama, bet ir pianistė, tad sumaniau projektą „Dinastija“: scenoje pasirodė trys kartos: mano mama, Paulius ir aš. M.K.Čiurlionio meno mokykloje sūnus mokėsi jis pas tas pačią puikią pedagogę Miklaševskąją, tačiau turėjau prižiūrėti jo darbą namuose. Itališkų scenų čia netrūkdavo: skraidantys natų sąsiuviniai, ašaros, validolis, pykimaisi ir taikymaisi... Jeigu kas būtų nufilmavęs visa tai, mane galbūt iš darbo būtų išmetę. Bet ar kitas mokinys man pasakytų „o šito aš negrosiu“? Kita vertus, sulaukdama atviros kritikos savo adresu, galėjau tobulinti savo metodiką.
- Taip ir nesupratu, ar fortepijono pamokos nesikerta su vaikų teisėmis. Kuo galima privilioti, kaip prikalti vaiką, tegu ir dinastijos atžalą, prie fortepijono?
– Sunku surasti vaiką, kuris norėtų šitaip dirbti nuo septynerių , nebent tai būtų itin pareiginga mergaitė. Liberalus auklėjimas Europoje daro savo: nedera spausti vaiko, leiskim jam pačiam pasirinkti... Tačiau moderniose auklėjimo sistemose yra ir gero, ir pavojingo. Jeigu žmogus neįpranta nuo mažens prie disciplinos, neturi prioritetų, jeigu negali dėl siekiamo tikslo atsisakyti ko nors malonaus, tokia auklėjimo ideologija, sakyčiau, yra ydinga visais atvejais. Vadinasi, ir valgyk, ką tik nori, o paskui gerk liekninamąsias piliules? Tėvai turėtų gebėti vaiką deramai nukreipti ir motyvuoti.
- Gal tiems, kurie muzikoje maudomi nuo mažumės, lengviau išlaukti į plačiuosius vandenis?
– Kai mano sūnus buvo dar visai mažiukas, namuose ruošiau koncertui Ferenco Liszto sonatą h-mol, sudėtingą filosofinį veikalą. Studijų metaus jos mokėsi ir Paulius, o aš labai stebėjausi, kaip lengvai ir greitai ją išmoko: matyt, iš tikrųjų kažkas įsirašė į jo pasąmonę.
Tačiau be darbo nieko nebus. Paulius dabar studijuoja pas Zbignevą Ibelhauptą LTMA, tad likau tik jo mama ir patarėja. Apie muziką, meną jau kalbamės kaip lygūs, nes sūnus jau yra pasiekęs tam tikrą lygį, jo repertuaras sudėtingas, jis jau nemažai pianistų konkursų laimėjęs. Dabar jau gali atsigriebti: gaunu iš jo dalykinių pastabų, tariuosi dėl savo repertuaro. Kita vertus, jis supažindina mane su naujovėmis, kurių sužvejoja internete, su jaunais atlikėjais. Praturtinantys dinastiniai ryšiai, ir tai labai smagu.
- O ar festivalyje Palangoje pianistas P.Anderssonas pasirodys?
– Groti, būti scenoje jis nori visada, bet festivalyje siekiame atlikėjų kaitos. Paulius grojo čia pernai, taip pat festivalio atidaryme prieš 4 metus, Šiemet jis yra savanoris padėjėjas, be to, muzikuos jaunimo maratone „Kablyje“ liepos 8 d. Jis daug koncertuoja, rengia rečitalius Amerikoje ir Europoje. Muzikantų gyvenimas nėra paprastas, tempas didelis, streso pakanka. Sudėtingi laikai Europos kultūrai.
- Kalbate apie vartojimo antikultūrą, kuriai atstovauja kad ir J.Basanavičiaus gatvė Palangoje?
– Ne tik apie tai, yra ir kitų dalykų. Atsiranda vis daugiau konkurencingų azijiečių, grojančių klasikinę europinę muziką, pianistų, kurie dirba kaip fanatikai. Yra nuomonių, kad jie groja tarsi kompiuteriai, tačiau per tą įdirbį, užsispyrimą iškyla ir labai aukšto lygio. Negalėčiau net pasakyti, kiek milijonų – milijonų! – yra iš Azijos kilusių pianistų, 80 proc. konkursų dalyvių – azijiečiai ir tarp laimėtojų jų būna daug. Jie labiau įpratę paklusti, daug dirbti. Kartą vienos kinų pianistės paklausė, ar iš tikrųjų ji taip myli muziką. „Tėvas man pasakė: „Arba eini į ryžių lauką ir 8 valandas nugarą lenksi, arba sėdi prie fortepijono.“ Fortepijonas man patinka labiau“ , – atsakė mergina.
– O ar tamstą išgirsime šiame festivalyje Palangoje?
– Taip, koncertuosiu kartu su soliste Vilija Kuprevičiene. Bendradarbiaujame ne taip seniai: po vieno koncerto, kuriame pirmąkart ją išgirdau, iškart supratau, kokia tai gera dainininkė, nors nėra žinoma Lietuvoje. Mat prieš keletą metų, sunkiai susirgus vyrui, ji paaukojo karjerą, kad prikeltų vyrą iš ligos patalo, rūpinosi vaikais. O dabar jau vyras apsveikęs palaiko žmoną, skatina jos koncertinę veiklą. V.Kuprevičienė turi ir talentą, ir puikų gražaus tembro balsą, ir didžiulę ištvermę, o tai artistui labai svarbu. Ši moteris studijavo mediciną, pabaigė socialinio darbo studijas, mokėsi karatė, tačiau visa tai nusvėrė dainavimas.
O mūsų duetas ilgainiui gražiai sulipo, išleidome ir kompaktinę plokštelę. Kaip dainininkė Vilija skleidžiasi vis labiau, štai neseniai iš konkurso Varšuvoje atsivežė Didįjį prizą.. Jos aukos ir karjeros istorija man labai graži, ji tikrai verta sugrįžimo į sceną. Ir dinastijų moterims dažnai tenka spręsti dilemą – šeima ar karjera . Beje, 16–metė jos duktė Ieva Otilija Kuprevičiūtė, talentinga fleitininkė iš M.K.Čiurlionio meno mokyklos, taip pat dalyvaus festivalyje.
Šios dinastijos tuo patrauklios, kad sukauptais ir nesenkančiais savo turtais dalijasi su kitais. Dėl to ir M.K.Čiurlionio muzika yra nemari, o klasikinė kultūra, tikėkimės, neišnaikinama. Iki greito susitikimo Palangoje!
