Spektakliai „Gandro dovana“ ir „Tarmių stalas“, pelnę geriausio lėlių ir objektų spektaklio Auksinio scenos kryžiaus apdovanojimus Lietuvoje, šešis kartus parodyti VII kinų „Nanluoguxiang“ teatrų festivalyje Pekine.
Kaip sekėsi su kinais susikalbėti tarmėmis, kuo svarbus kultūrinis bendradarbiavimas ir tautinis paveldas, kalbėjomės su Stalo teatro įkūrėja ir režisiere Saule Degutyte.
– Kaip sekėsi Kinijoje, kuo jūsų darbai sudomino kinų publiką?
– Kai kūrėme spektaklį „Tarmių stalas“, norėjau, kad Lietuvos suaugusieji ir vaikai išgirstų tarmių muzikalumą. Parodyti, kaip kalbos melodika perduodamas charakteris. Tą galėjome išmėginti Kinijoje. Nesuprasdami kalbos žiūrovai gaudė melodiką ir charakterius – puikiai reagavo.
Juos sužavėjo natūralumas ir tai, kaip, naudojant paprastus senoviškus buities daiktus, įvairias audimo staklių detales, medinius liaudies meistro Vlado Šiekštelės (1892–1978) drožinius, čia pat randasi poetiniai vaizdai. Sukonstruoti žiūrovų akivaizdoje atgyja spektaklio personažai. Jiems pasirodė svarbu ir tai, kad su vaikais galime apie rimtus dalykus kalbėti saikingomis, minimaliomis teatrinėmis priemonėmis, paliekant vietos jų fantazijai.
– Ar Kinijos žmonėms suprantami lietuviški archetipai, kuriais paremiami jūsų spektaklių siužetai?
– Mano, kaip spektaklių kūrėjos, uždavinys – kad stebėdami veiksmą prasmes žiūrovai kurtų patys, skaitydami simbolius. Viskas susidėlioja, kai siužetas subalansuotas harmoningai, nors mintis paslėpta už simbolių.
Kad žmonės vienodi, visur ir viską supranta, patyrėme jau 2013 metais. Kanadoje, tarptautiniame lėlių teatrų festivalyje Monrealyje. Ten salė buvo pilna visų rasių žmonių, kurie suprato prasmes. Tuomet mus su aktoriumi Sauliumi Čėpla aplankė pasididžiavimo ir pilnatvės jausmas, kad žinią iš Lietuvos žiūrovai priima į savo širdį ir išgyvena kartu su mumis. O ir Kinijoje iš džiaugsmo išsižioję vaikai trypė kojomis, plojo. Tai atpažinimo džiaugsmas, įprasminantis teatro meno misiją.
Kinijoje vedžiau kūrybines aštuonių valandų pratybas. Su skirtingų profesijų atstovais repetavome „Eglę žalčių karalienę“. Įdomu, kad pasiekus finalinį rezultatą pabaigoje nuskambėjo lietuvių liaudies melodija. Vadinasi, šiame mite kažkas užkoduota, kas abiem kultūroms yra bendra.
– Tai kas veikia jūsų spektakliuose, kad tarsi nebelieka tų kultūrinių skirtumų ir tautos susijungia prasmėmis?
– Veikia visų pasiilgti paprasti ir tikri daiktai. Įskaitant ir tikrus jausmus. Stebina ir Gedimino Žilio įvairiais archajiniais instrumentais gyvai atliekama kompozitorės Snieguolės Dikčiūtės muzika spektalyje „Gando dovana“.
Daiktai nesuvynioti į blizgančius popierėlius, o yra rankų darbo, reikalaujantys pastangų, atėję iš žemės. Manau, žmonės yra pasiilgę tikrumo, harmonijos. Prisigalvojame ydingų dalykų, kuriuos pateisiname, toleruojame, sukuriame dirbtinių taisyklių, kurių turime laikytis. Harmoningo pasaulio modelis užkoduotas pasakose, liaudies išmintyje. Jas atskleidžiame „Tarmių stale“.
Žurnalistas Kinijoje manęs klausė, kaip aš patarčiau tėvams auklėti vaikus? Pasiūliau pasitelkti pasakas. Ten užkoduota daugelio amžių išmintis.
– Galvojant apie Kiniją kaip vietą, iš kurios atkeliauja didžioji dalis masinės produkcijos, kaip nuolatinės gamybos, vartojimo industriją, kurioje klesti ir vaizdų kultūra, kaip žmonės iš tokios aplinkos priėmė jūsų spektaklių archaiką?
– Kai gastroliavome Italijoje, Maskvoje, Kanadoje, Belgijoje ir kitose šalyse, manydavau, kad jau jie ten visko matę, tačiau išgirsdavau tas pačias frazes: „Kaip tokiomis paprastomis priemonėmis sukuriate tokius įtaigius ir puikiai atpažįstamus dalykus? Mums nusibodo visi tie auksiniai popieriukai ir Kalėdų seneliai, šokinėjantys aplink vaikus, – norime tikrumo. To reikia mūsų vaikams.“
Visur ieškoma geros, tikros vaikų edukacijos. Ne kaip pasilinksminimo, bet kaip mokymosi priemonės. Į dvasinį skurdą vedanti vartojimo kultūra visiems nusibodo.
– Kuo naudingi tokie kultūriniai mainai?
– Pirmiausia, tai Lietuvos meno sklaida, šalies kultūros pristatymas Kinijos žiūrovams. Visose šalyse yra vertingų, egzotinių dalykų. Lietuvoje taip pat. Kartais esame linkę nuvertinti save ir kreipiame žvilgsnį į svetimas pievas.
Mūsų spektakliai mums nėra egzotiški. Kinams – atvirkščiai. Juk lietuviai, kaip nacija, turi savo veidą. Kyla ir mūsų savivertė. Matome, kad mūsų kūriniai suprantami ne tik lietuviams, bet ir kinams. Tai naujų kūrybinių galimybių paieška.
– Kaip atradote etnologinio teatro kryptį – iš vidinio poreikio, aplinkos įtakos, kurioje augote? Kuo svarbu pažindinti tautiečius su folkloru?
– Specialiai to neieškojau. Iš širdies. Kai augome vasaromis kaime, mums didelę įtaką darė gamta. Kūryba atėjo iš vaikystės svajonių, mamos skaityto „Eglės žalčių karalienės“ pasakojimo kodo.
Norisi priminti tėvams, kaip mes žaisdavome, fantazuodavome, neapsikraudavome žaislais, iliustracijomis, kompiuteriais. Kaip įdomiai leisdavome laiką. Vėliau atsiranda ir ekologijos, emigracijos temos.
Galvoju ir apie vaikus, kuriuos tėvai išsiveža, norėdami jiems gero. Turbūt ateis toks metas, kai kils klausimas: kas aš esu ir iš kur mano šaknys? O gal jau gyvenantis svetur vaikas to ir nebepaklaus?
Mūsų, tėvų, uždavinys perduoti vaikams lietuvišką žodį, tradicijas, meilę savo šaliai. Nors minimalius etnografinius žaidimus, posakius, sekti lietuviškas pasakas. Jeigu nesaugosime savo veido, neišliksime. Tai kuo tapsime? Iš ko semsimės stiprybės, kur ieškosime tiesos? Juk žemė, kurioje gimei, kaip ir tėvai yra duotybė. Iš žemės visi esame kilę ir jai dėkojame.
