Avinjono festivalis šių metų liepos 6–24 dienomis vyks jau 70 kartą, jis tapo reikšminga kultūrinio miesto paveldo dalimi. Festivalio direktorius – Olivier Py.
„Politinės nevilties akivaizdoje teatras kuria politinę viltį“, – pareiškė jis per programos pristatymą kovo 25-ąją Paryžiuje. Jo sudarytoje programoje – per 40 teatro, šokio ir tarpdisciplininių pasirodymų, kurie bus rodomi visose įmanomose miesto erdvėse – teatruose, vienuolynuose, gatvėse, aikštėse, kavinėse ir, aišku, XIV a. popiežių rezidencijoje – Popiežių rūmuose (Palais des Papes), kur spektakliai vaidinami po atviru dangumi. Spektakliai, reikalaujantys modernių technologijų ir erdvinių subtilumų, vaidinami Vedène, 13 kilometrų nuo Avinjono centro, kur žiūrovai vežami festivalio autobusais. Vedène yra net kelios moderniai įrengtos vaidybinės aikštelės, vienoje jų – „Kitoje didžiojo Avinjono scenoje“ (L‘autre Scene du Grand Avignon) ir bus rodoma „Didvyrių aikštė“. Spektaklis vyks su prancūziškais subtitrais, bus parodytas šešis kartus (liepos 18,19, 20, 22, 23, 24 d.), pradžia – 15 valandą. 24-oji – paskutinė festivalio diena, tad garbė uždaryti festivalį suteikta būtent „Didvyrių aikštei“.
Į festivalį išvyksta visa spektaklio trupė: aktoriai Eglė Gabrėnaitė, Valentinas Masalskis, Eglė Mikulionytė, Viktorija Kuodytė, Rasa Samuolytė, Toma Vaškevičiūtė, Doloresa Kazragytė, Neringa Bulotaitė, Vytautas Rumšas, Povilas Budrys, Arūnas Sakalauskas. Iki šiol nustebinę ne tik Lenkijos (Krokuvos ir Varšuvos), bet ir Kinijos (Tiandzino ir Harbino) publiką, aktoriai jaučia didelę atsakomybę vykdami į visų teatro profesionalų bene labiausiai vertinamą Avinjono festivalį.
„Avinjone būsiu pirmą kartą. Šis festivalis jau kelis dešimtmečius pristatomas kaip „teatro naujovė“, „novatoriškumo širdis“. Į šį festivalį suvažiuoja visame pasaulyje pripažinti spektakliai, žinomi aktoriai. Sunku įsivaizduoti, ar tai yra snobizmas, ar tai – tikra teatro Meka. Įsivaizduoju, kad pats Avinjonas turėtų būti teatrališka provincija. Labai džiaugiuosi, kad šįmet Lietuvos nacionaliniam dramos teatrui atsirado galimybė dalyvauti šioje visų teatrų šventėje. Mūsų spektakliai vyks dieną, o vakarais ketinu pažiūrėti kitų teatrų spektaklius – bilietus jau įsigijau“, – prieš išvykdamas į Avinjoną sakė profesorių Šusterį vaidinantis Valentinas Masalskis.
K.Lupa ragina aktorius neprarasti azarto
Režisierius K.Lupa prieš paskutinius gastrolinius spektaklius Harbine (Kinija) aktoriams sakė: „Kad atsirastų laisvės pojūtis, būtina išlikti spektaklio šeimininkais. Vaidinant „Didvyrių aikštę“ nuolat tyko grėsmė: spektaklyje susiformuoja aiškūs „koridoriai“, kuriuose aktoriai lieka tik su tekstu, tarytum nevyksta jokio nuotykio. Nėra šoninių durų ir negalima eiti atgal. Bet aktoriai neturi pasiduoti šiai teksto nelaisvei, nes tuomet jie viską privalo aiškinti, įrodinėti... Aktorius praranda paslaptį, mintį. Sakinys eina po sakinio ir tada niekas nesikuria. Nuolat reikia kovoti už tą laisvę.
Šis spektaklis tai nėra režisieriaus norų vykdymas. Jame reikia išsilaisvinti tiek nuo režisieriaus, tiek pačiam aktoriui nuo aktoriaus. Man svarbiausia, kai personažas išsilaisvina nuo aktoriaus ir gyvena bei galvoja savarankiškai. Mano teatre aktoriai svarbesni už režisierių. Kad ir kur vaidintume „Didvyrių aikštę“, svarbu neprarasti azarto. Svarbu suvokti, kad bendrai grojam šį keistą džiazą. O grojant jį reikia suvokti, kad partneris, nors ir vystydamas kiek anksčiau pradėtą temą, priklauso tam pačiam kūriniui. Aktorius privalo išlaikyti bendrą kūrinio ritmą, todėl jie privalo tarpusavy vieni kitais domėtis. Ir tik tuomet bus sugrotas džiazas.
Bernahardiškasis absurdas kartu yra ir neabsurdas. Žiūrovui mes tiesiogiai nerodome, kad vyksta absurdas, bet „paslapčia“ jis yra. Viskas panašu į džiazą. Jeigu aktoriai kartais vaidina geriau, tai nereiškia, kad spektaklis eina geriau. Tai reiškia, kad aktorius domisi tik savimi, o reikia nuolat domėtis kitu žmogumi. Vaidinant naujose erdvėse įmanoma sukurti spektakliui svarbias detales. O kartais geriau būti laisvam nuo tam tikrų detalių, bet svarbu, kad aktoriams kiekvienas naujas pasirodymas būtų netikėtas vaidybos nuotykis.“
Iš Avinjono festivalio vadovo Olivier Py interviu su prancūzų radijo stotimi „Radio France Internationale“ (RFI)
- Ar 70-asis Avinjono festivalis jums kuo nors išskirtinis?
– Taip. Jis panašus į anksčiau vykusius, bet tai festivalio jubiliejus. Daug žymių vardų, daug atradimų, tai susitelkimas į šiuo metu kančioje paskendusius Vidurinius Rytus, pusiausvyra tarp šokio, teatro, ekspozicijų ir tarpdisciplininių pasirodymų, kur nežinia, ar tai šokis, ar teatras, ar performansas. Visa tai yra suvienyta bandant rasti tolygią proporciją tarp prancūzų ir užsieniečių.
- Jūs vadovaujate jau trečiajam festivaliui. Ko išmokote rengdamas ankstesniuosius?
– Išmokau, kad visada reikia pasitikėti žiūrovais. Avinjono publika yra ypatinga. Ji reikalauja vis daugiau meniškumo, kai kada – daugiau teksto, ji mėgsta atrasti dar nepažintus menininkus.
- Susitelkimas į Vidurinius Rytus vienija Irano, Sirijos, Libano, Egipto, Izraelio menininkų spektaklius. Ar teatras Prancūzijoje gavo pakankamai vietos, palyginti su šio pasaulio regiono perversmais?
– Manau, kad taip. Prancūzų teatro išskirtinumas yra tai, kad jis yra universalus ir jau daug metų tarptautinis, ne nacionalinis ar nacionalistinis. Jis yra pasaulio aidas. Kai priimame sirų trupę, trupę iš Teherano ar Libano menininką, jie, žinoma, mums perduoda savo šalies situacijos aidą.
- Pirmasis spektaklis Garbės kieme paprastai duoda toną visam festivaliui. Spektaklis „Prakeiktieji“ (Les Damnés), pagal Luchino Visconti filmą, pastatytas belgų režisieriaus Ivo van Hove kartu su „Comédie-Française“, šiais metais atidaro programą. Kaip šis siužetas apie nacizmo pakilimą atspindi mūsų epochą?
– Yra nemažai spektaklių, kurie kalba apie nacionalizmo ir populizmo iškilimą Europoje. Pavyzdžiui, belgų režisierės Belge Anne Cécile Vandalem spektaklis „Liūdesiai“ (Tristesses) kalba apie nacionalizmo pakilimą. Spektaklis „Klajojantieji neklysta“ (Ceux qui errent ne se trompent pas), parašytas Kevino Keisso ir pastatytas Maëlle Poésy, kalba apie revoliuciją urnose, kai sužinoma, kad 83 procentai balsavusiųjų rinkėjų sugadino biuletenius. Šioje pjesėje svarstoma apie politinį bejėgiškumą, apie kurį taip pat kalbama daugelyje spektaklių. L.Visconti „Prakeiktieji“ atveria ir politinio bejėgiškumo, ir nacionalistinių ideologijų sugrįžimo temas.
– Daug kolektyvų dalyvaus Avinjono festivalyje. Ką tai sako apie aktorių ir teatro situaciją?
– Yra noras iš naujo atrasti, pradedant teatru, tam tikrą mikroutopiją. Tai ypač gerai matyti Briuselio trupės pasirodyme (le Raoul Collectif (Rumeurs et petits jours)), kuriame matomi personažai, norintys sau susikurti mažą utopiją. Kas dedasi, kai revoliucija pasidarė nebeįmanoma, kai Istorijos vėjas nebepučia didžių pokyčių kryptimi? Na, yra teatre vieta, kur glaudžiasi idėjos ir politinė viltis, orumas.
Iš prancūzų kalbos išvertė Julija Šabasevičiūtė
