„Ne tik vaikai nori nulėkti į stebuklų pasaulį“, – juokavo 40 metų vargonininkas V.Pinkevičius, atgaivinęs Lietuvoje beveik išnykusią improvizavimo didžiaisiais vargonais tradiciją.
Sumezgė nutrūkusią giją
Pasak Vido, ši tradicija galėjo gyvuoti tarpukariu, kai Kauno Šv. Arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčioje karaliavo vargonininkas Jonas Žukas, perėmęs ją iš prancūzų. Tačiau vėliau šis meistras pasitraukė į Ameriką, ir Lietuvoje įsitvirtino improvizacijai abejinga maskvietiška vargonavimo mokykla.
Todėl V.Pinkevičiaus muzikos seansus Šv.Jonų bažnyčioje atrandi kaip stebuklą – jo spontaniškų improvizacijų srautas įtraukia klausytoją tarsi įtemptas muzikinis trileris.
Štai atsiveria Šv.Jonų bažnyčios požemių dangčiai, ir į šventovę ima plūsti, šlamėdami įkapėmis, vaiduokliai, slankioja skeletai, pokši karstų antvožai. Suriaumoja Vilniaus požemių slibinas Baziliskas, tykodamas naujos aukos. Tokius personažus Vidas įkūnijo improvizuodamas savo naujausias istorijas pagal Vilniaus legendas „Prakeitieji broliai“ ir „Legenda apie slibiną“.
Daugelis klausytojų nieko panašaus nebuvo girdėję po mūsų bažnyčių skliautais!
„Aš negalėjau, kaip publika, užsimiršti ir klajoti mintimis – turėjau nepaleisti istorijos siūlo, visą laiką kaitalioti scenas, kol jos neišsikvėpė, kad publikai nebūtų nuobodu“, – atskleidė kūrybos virtuvę menininkas, net sukaitęs po improvizacijų apie slibiną Baziliską.
Tolimi baroko titano įpėdiniai
„Praeityje vargonininkas buvo trejopas žmogus: atlikėjas, kompozitorius ir improvizuotojas. Tik XX amžiuje kai kuriose šalyse užteko būti vien atlikėju arba vien kompozitoriumi. Dabar laikas vėl atsigręžti į istoriją“, – aiškino savo misiją V.Pinkevičius.
Vidas su žmona bei kūrybos palydove, taip pat vargonininke Aušra pagal mokytojus išsiaiškino esantys dešimtosios kartos J.S.Bacho mokiniai. Tad jei baroko milžinas gyventų šiais laikais ir remtųsi kūryboje visų amžių lobiais, galbūt didingais, universaliais Šv.Jonų bažnyčios vargonais improvizuotų panašiai kaip V.Pinkevičius?
Vilnietis gerai išstudijavo J.S.Bacho palikimą, JAV apsigynė daktaro disertaciją apie improvizaciją J.S.Bacho stiliumi, studijavo pas garsią Rytų Mičigano universiteto profesorę, improvizacijos meistrę P.Ruiter-Feenstrą.
Būtent Mičigane pora išamoko pasakoti vargonais muzikines istorijas, mat profesorė rengdavo studentams improvizacijų sesijas, kuriose jiems reikėdavo įkūnyti įvairius personažus.
„Baigę Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, supratome, kad mūsų žinios apie vargonus – tai tik ledkalnio viršūnė, todėl ir išvažiavome studijuoti į užsienį“, – aiškino Vidas.
Vien per pastaruosius pora metų jis sukūrė 27 gigantiškas improvizacijas, tarp jų – apie H.Ch. Anderseno Undinėlę, lietuvių padavimą apie Jūratę ir Kąstytį bei kitas lietuviškas legendas. Šių improvizacijų galima pasiklausyti „Youtube“ portale.
Ko gero, greitai išgirsime ir dueto improvizacijų. „Grojant keturiomis rankomis ir kojomis vargonų galimybės išaugtų dvigubai“, – įsitikinęs V.Pinkevičius.
Tikslo siekia kasdien
Tačiau jau ir dabar Šv.Jonų bažnyčios instrumentas, šiam atlikėjui prisilietus, skamba kaip galingas orkestras. Pagaliau tai didžiausi Lietuvos vargonai, sudaryti iš daugiau kaip 3,5 tūkst. vamzdžių, turintys tris klaviatūras ir pedalus, 64 registrus.
Universiteto vargonininkų pora populiarina juos kaip galėdami. Pinkevičiai netgi įsteigė universiteto bendruomenei vargonų studiją „Unda maris“, kurioje mokytis groti ir improvizuoti vargonais gali visi norintys. Internete galima rasti ir Vido videopamokas, vargonams skirtą tinklaraštį.
Įdomu, kad įspūdingais Šv.Jonų bažnyčios vargonais beveik negrojama per pamaldas – bažnytininkams tai nerūpi; instrumentas skamba daugiausia universiteto renginiuose ir koncertuose.
„Universitetas mums suteikė visišką kūrybos laisvę“, – džiaugėsi Pinkevičiai. Tuo metu kitose šalies bažnyčiose jiems yra tekę netgi keisti baroko meistrų kūrinių pavadinimus, kad šie skambėtų „sakraliau“ – tarsi pavadinimas galėtų pakeisti orią vargonų prigimtį.
„Po studijų grįžome į Lietuvą norėdami skleisti žmonių susidomėjimą vargonais, parodyti jiems, kad šis instrumentas gali skambėti ne tik per vestuves ir laidotuves.
Kasdien to siekiame, bet vis tiek dirvonai dar neišarti. Galėtų keliasdešimt žmonių dirbti keliasdešimt metų, ir nebūtų per daug“, – tvirtino Vidas ir Aušra.
