Savo valandos jis laukė daugiau kaip 400 metų. Instrumentą į Vilnių atvežęs ir juo grojęs lenkų pianistas Slawomiras Zubrzyckis pirmasis 2013-aisiais įkvėpė jam gyvybę. Iki tol ilgus amžius „viola organista“ buvo pamiršta.
Atrodė, kad Kotrynos bažnyčioje girdime visą senosios muzikos ansamblį – violončeles, kontrabosus, vargonus, o viršutinis „viola organista“ registras priminė akordeoną. Tačiau visi tembrai skambėjo švelniau, minkščiau, grakščiau. Primenančiu klavesiną, Renesanso ornamentais ir spalvomis dekoruotu instrumentu S.Zubrzyckis atliko XVI-XVIII a. kūrinių transkripcijas.
Po daugiau kaip valandą trukusio koncerto publika iš salės plūstelėjo į sceną pasižiūrėti iš arčiau į lenkų meistro rankų stebuklą. Tuo metu S.Zubrzyckis akylai stebėjo, kad smalsuoliai neliestų instrumento klavišų.
-Kaip veikia „viola organista“? – paklausiau menininko, nuslūgus žiūrovų antplūdžiui.
-Tai klavišinis ir kartu styginis instrumentas. Jame įtaisyti keturi rato pavidalo smičiai, kuriuos atlikėjas suka pedalu. 49 klavišai yra sujungti su stygomis – paspaudus klavišą, styga nusileidžia ant smičiaus ir jo užgauta suskamba.
-Kodėl neleidžiate niekam liesti klavišų?
-Tai pavojinga instrumentui. Spustelėjus klavišą per stipriai, gali sulūžti smičius – jis labai trapus. „Viola organista“ skiriasi nuo fortepijono – reikia žinoti, kaip ja groti. Todėl, be manęs, niekas negali jos liesti (juokiasi).
-Ar sunku buvo išmokti ja groti?
-Dar pradėdamas statyti „viola organista“ galvojau apie jos repertuarą, skambesį, kaip ją valdysiu. Visa tai turėjo įtakos galutiniam rezultatui. Nuo brėžinių iki instrumento yra ilgas kelias. L.da Vinci jo nenuėjo.
Jis paliko net septynių skirtingos konstrukcijos „viola organista“ brėžinius – ieškojo tobulo modelio fiksuodamas įvairias konstravimo galimybes. Man reikėjo sujungti jo idėjas, išsiaiškinti, kodėl instrumentas taip ir neišvydo dienos šviesos. Žodžiu, reikėjo užbaigti L.da Vinci darbą.
-Ar genijus padarė klaidų?
-Sunku pasakyti. Jis tiesiog neužbaigė savo išradimo, kuris išties yra genialus. 1575 metais pagal L.da Vinci išrastą principą „viola organista“ buvo pagaminęs Hansas Heydenas Niurnberge, bet jo kūrinys dingo. Po to dar ne vienas europietis bandė įgyvendinti L.da Vinci vizijas, bet jiems nepavyko.
Aš taip pat nesitikėjau triumfo – tiesiog apie tai negalvojau.
-Esate žinomas pianistas, muzikos švietėjas, bet turite ir instrumentų dirbtuvę?
-Dirbu savo privačioje studijoje, kuri tikrai neprimena fabriko ar manufaktūros su būriu darbininkų. Instrumentą konstravau vienas pats, būtiniausiais atvejais pasitelkdamas savo šeimą. Tai buvo tik mano asmeninis projektas – negavau jam nė zloto iš visuomeninių fondų.
Todėl esu laimingas, kad žmonės įvertino mano darbą. Agentūra „France Press“ išgarsino „viola organista“ visuose žemynuose per įtakingiausią pasaulio spaudą (instrumento pirmojo koncerto įrašai internete sulaukė kelių milijonų peržiūrų – Red.), mane ėmė kviestis koncertuoti įvairūs festivaliai.
-Dabar tai pagrindinis jūsų instrumentas?
-Tebekoncertuoju ir kaip pianistas, bet kvietimų pristatyti „viola organista“ yra tiek daug, kad fortepijonas turi palaukti. Per trejus metus surengiau per 40 koncertų įvairiose Europos šalyse, esu kviečiamas gastroliuoti JAV ir Australijoje, bet būtų keblu taip toli gabenti instrumentą.
-Neketinate jo tiražuoti?
-Daug žmonių iš įvairių šalių manęs prašė pagaminti „viola organista“. Tačiau dar turiu įsitikinti, kiek ji patvari, kaip funkcionuoja visos jos dalys. Be to, tebetiriu instrumento skambesio, muzikinės ekspresijos galimybes. Iš esmės jis galėtų būti kopijuojamas.
Svarbiausia – man pavyko įrodyti, kad „viola organista“ įmanoma rengti visaverčius rečitalius, galima rasti daug jai tinkamo XVI-XVIII a. muzikos repertuaro. Ji puikiausiai galėjo gyvuoti L.da Vinci laikais. Deja, to neįvyko.
