O nutiko tai, kam ir yra pašauktas teatras. Žiūrovai išvydo puikų jaudinantį spektaklį apie tai, kas įveikia įpročius, įstatymus, baimę ir net mirtį. Kas gi, jei ne meilė.
Šių metų pradžioje, pažymint Panevėžio dramos teatro pirmosios premjeros 75-ąsias metines parodytas Juliaus Dautarto režisuotas Alvydo Šlepiko „Lietaus dievas“ liudijo tikrą nuosmukį. Po to paties teatro vadovo ir jo žmonos scenografės, kostiumų dailininkės Margaritos Misiukovos sukurti du spektakliai didelių vilčių nesuteikė.
Dabar panašu, kad ir teatro kolektyvas, ir jo gerbėjai gali lengviau atsikvėpti: bus ką pasiūlyti klausiančiam, ką verta pažiūrėti Panevėžyje. Tai neabejotinai – rugsėjo 2 dieną įvykęs premjerinis, trečias iš eilės režisuotas L.M. Zaikausko režisuotas, apipavidalintas M.Misiukovos spektaklis, šįkart – pagal šiuolaikinio turkų autoriaus Tuncero Ciucenoglu pjesę „Lavina“.
Kadangi autorius rugsėjo pabaigoje žada aplankyti Panevėžį ir dalyvauti diskusijoje, plačiau apie jį nerašysiu. Nelabai ką galima pasakyti ir apie ankstesnius šios pjesės „koverius“, L. M. Zaikausko statytus įvairiose Rusijos ir Vidurinės Azijos teatruose. O būtų visai įdomu Panevėžyje surengti, tarkime, tarptautinį vieno autoriaus, vieno jo kūrinio ir vieno jį ne kartą interpretavusio režisieriaus spektaklių festivalį. Kandidatų tikrai turėtume ne vieną, tad ir festivalis galėtų tapti tradiciniu.
Tačiau grįžkime prie to, nuo ko pradėjome. Premjeros anotacijoje akcentuota, kad pagrindinė dramos-trilerio (labai jau savotiškas žanro apibūdinimas) veikėja bus baimė. Tik jos spektaklyje beveik nebuvo. Aktoriai vaidino aistringai, bet ne baimingai – apie savo jausmus ir būsenas, savo gyvenimo istorijas postringaujančius kaimelio gyventojus ir gerokai šaržuotus jo Tarybos narius.
Tai joks priekaištas. Dešimtmečius gyvenant lavinų, žemės drebėjimų, potvynių grėsmės, o šiais laikais – aplinkui nuolat vykstančio karo ir terorizmo akivaizdoje žmonės apsipranta, susitaiko su neišvengiamybe, atsitiktinumais ir tik iš įpročio, ilgainiui gal net tampančio papročiu, kalba ir mąsto nusistovėjusiomis klišėmis, gyvena niekuo nebestebinantį įprastą gyvenimą. Iki to momento, kai vis dėlto kai kas nutinka.
Tarkime, įsikiša gamta, prigimtis, likimas. O kaimui dėl to gręsianti kalnų sniegyno griūtis virsta visai kitokio pobūdžio – meilės lavina, savo kelyje nušluojančia visa, kas yra nežmogiška, nesuvokiama racionaliu protu, nepaaiškinama net elementariais jausmais, jau nekalbant apie prasmengančią į nabūtį buitį ir varginančią tylą.
Nežinau, kaip buvo kuriama Indrės Jonušytės išversta, paskui gerokai iškūpiuruota ir adaptuota „Lavina“, bet aktoriams, laimė, pavyko nepaversti spektaklio pigiu trileriu. Senokai Juozo Miltinio dramos teatro scena nematė taip profesionaliai ir jautriai, o kur pritinka – ir žaismingai suvaidintos stiprios psichologinės dramos.
Prieš premjerą skelbta, kad ji – tai bendras Panevėžio ir Šiaulių teatrų kūrinys. Sprendžiant iš to, kiek gėlių po premjerinio spektaklio gavo toli gražu ne pirmaeilį vaidmenį atlikusi šiaulietė aktorė Olita Dautartaitė, panevėžiečius tai labai nudžiugino.
Spektaklis turėtų patikti visiems – ir jauniems, ir vyresniems, ir senoliams. „Darbo“ jame irgi turi visų trijų kartų teatro trupės atstovai. Jolita Skukauskaitė-Vaišnienė ir Jonas Čepulis gauna nelengvą užduotį. Jiems tenka įkūnyti mirčiai pasmerktą įsimylėjusių jaunavedžių porą. Ne kiekvienoje mizanscenoje tuo gali patikėti, bet kulminaciniais momentais jie nenuvilia.
Ekscentrišką senolį suvaidinęs Vytautas Kupšys, žinoma, neatstoja kažkada šiame vaidmenyje L. M. Zaikausko įsivaizduoto, bet šiuo metu, deja, teatre jau nebegalinčio dirbti Algirdo Paulavičiaus. Vytautas yra kitas ir kitoks. Vieniems patiks, kitiems ne. Bet, kaip dabar įprasta sakyti, daugumą įtikins. Netikėtame amplua pasirodo Asta Preidytė. Gerokai duobėtas, bet spalvingas vaidmuo.
Muzikiniai intarpai nepanašūs į turkiškus, bet tai ir nebūtina. Pjesės autorius šiuo atžvilgiu lyg ir nekelia jokių reikalavimų, o portugališkos fado stiliaus melodijos universalios, kuria reikiamą nuotaiką, daugumos žiūrovių yra atpažįstamos ir pamėgtos.
Valstybinius Lietuvos teatrus galima suprasti. Tenka verstis per galvą, dažniausiai statyti komercinius, pramoginius, populiarius spektaklius. Dirbama, siekiant kuo daugiau uždirbti. Bet esu tikra, kad kas kelintą spektaklį visgi galima kurti apie tai negalvojant. Juo labiau turint tiek rėmėjų, kiek Juozo Miltinio dramos teatras, ko gero, per visą savo gyvavimo laiką neturėjo.
Todėl po jau minėto teatro jubiliejaus minėjimo buvo apmaudu girdėti ne vieno rėmėjo repliką: „Daugybę metų nėjome į Panevėžio teatrą, nuo šiol irgi ilgai neisim“. Šiandien galime juos pakviesti: „Jeigu ilgai nebuvote, ateikite pasižiūrėti „Lavinos“.
Teatro archyvo nuotr. Scenos iš spektaklio „Lavina“.
