Apie tai – pokalbis su naujuoju Nacionalinės filharmonijos viusomenės informavimo skyriaus vadovu 28 metų Julijumi Grickevičiumi.
- Vos įžengęs į Filharmoniją šių metų pradžioje, jūs ėmėtės neregėtų projektų – socialiniuose tinkluose ėmė plisti jūsų su kolegomis parengti vaizdo reportažai iš Filharmonijos „Koncertiniai pašnekesiai“ ir „Uždangą praskleidus“. Ar bus naujienų šį sezoną?
– Bus ir nemažai. Pavyzdžiui, šiomis dienomis septyni Nacionalinės filharmonijos išleisti muzikos albumai atsiras muzikos klausymo portaluose „spotify“, „deezer“, „pakartok.lt“ ir bus prieinami klausytojams bet kuriame mobiliajame įrenginyje. Lietuvių akademinės muzikos diskų šiuose portaluose pasitaikydavo ir anksčiau, nes retkarčiais juos įkeldavo didieji leidėjai, tačiau leidėjas iš Lietuvos ten nebuvo atstovaujamas – Filharmonija pirmoji taip skleis savo produkciją. Šią idėją mums padėjo įgyvendinti asociacija AGATA.
Tai reikšmingas žingsnis į priekį. Tarkime, „spotify“ auditorija apima 100 milijonų įvairiausio amžiaus ir socialinių grupių klausytojų. Taigi dabar šioje jūroje turėsime ir savo salelę – kol kas su naujausiais Lietuvos nacionalinio simfoninio bei kamerinio orkestrų, kelių jaunųjų atlikėjų įgrojimais, bet ilgainiui mūsų pasiūla gausės.
- Ar matysime reportažus iš Filharmonijos?
– Taip, talpinsime juos ir toliau „Facebook“ bei „YouTube“ portaluose pagal aktualijas kiekvieną arba kas antrą savaitę. Tūkstančiai ankstesnių reportažų peržiūrų, dalijimasis jais parodė, kaip žmonėms reikia gyvo kontakto su menininkais.
Filharmonija vienija daugbę įdomių asmenybių, kurias verta išvysti ir išgirsti ne tik scenoje. Mūsų tikslas nėra vien Filharmonijos veiklos reklama ar kolegų pašlovinimas. Norime populiarinti askritai klasikinę muziką, leisti žmonėms pajusti Filharmonijos aurą.
Per praėjusį pusmetį jau spėjome daug kur dirstelėti – rodėme kuo gyvena, kaip repetuoja mūsų kolektvai, kas juose groja, ką dirigentai galvoja apie vieną ar kitą kūrinį. Maestro Modestas Pitrėnas netgi stabdė repeticijoje orkestrą komentuodamas į kameras klasiko simfoniją.
Kodėl nepraplėtus potencialių klausytojų akiračio? Juk interneto auditorija tokia spalvinga. Norėtume tapti ne tik akademinės muzikos bendruomenei svarbiu žinių kanalu.
Nuo spalio mėnesio turėsime Filharmonijos laidą ir „Žinių radijuje“ – čia rengsime pokalbius su visais, kurių gyvenimas neatsiejamas nuo klasikinės muzikos. Šios laidos bus pasiekiamos bet kada mūsų bei radijo portaluose.
- Žadate pasikliauti tik savo jėgomis?
-Kol kas išsivertėme be pagalbos, bet, manau, ieškosime partnerių, kad galėtume tobulėti. Su garso režisieriumi Viliumi Keru ir jo kolegomis žadame įgyvendinti dar vieną sumanymą – Filharmonijos interneto puslapje transliuosime tiesiogiai koncertus iš Didžiosios salės. Bandomąsias transliacijas planuojame dar šiemet.
- Ar tai nepraretins klaustojų salėje?
-Daugybė pasaulio muzikos institucijų naudojasi šia alternatyva ir tik išlošia. Juk publikos nemažėja gerų atlikėjų koncertuose vien dėl to, kad išskirtinius jų pasirodmus galima nemokamai išgirsti ir pamatyti internete. Gyvo koncerto magijos nepakeis niekas.
Jau kitais metais klasikos mėgėjai galės įsidiegti savo mobiliuosiuose telefonuose Nacionalinės filharmonijos programėlę, kuri leis kur kas patogiau nei iki šiol sekti mūsų aktualijas, susiplanuoti savo muzikos sezoną.
Galime pasigirti ir tuo, kad pirmieji Vilniuje pakeisime mechanines švieslentes prie Filharmonijos LCD reklaminiais ekranais.
Už daugelį naujovių turime dėkoti sezono mecenatams – Bronislovo Lubio labdaros ir paramos fondui bei koncernui „Achemos grupė“.
- Jus patį vis dažniau matome ir girdime muzikos laidose, koncertų scenose. Esate ne muzikas – kaip patekote į muzikos pasaulį?
– Sudėtingas klausimas. Aš nelankiau muzikos mokyklos, nemuzikavau ir nemuzikuoju, nors klausą, manau, turiu (juokiasi). Dar mokykloje vesdavau įvairius renginius, talkinau televizijos projektuose „Dainų dainėlė“ ir „Mažųjų žvaigždžių valanda“. Visokiausias ceremonijas – nuo garbės daktaro regalijų iki diplomų įteikimo – ir renginius vedžiau ir studijuodamas Vytauto Didžiojo universitete.
Galbūt tai man suteikė drąsos dar studijų metais imtis darbo Kauno šokio teatre „Aura“, po to – Kauno miesto simfoniniame orkestre. Taigi hobis virto profesija per viešuosius ryšius.
Dirbti orkestre buvo mano svajonė. Jokioje aukštojoje mokykloje už jokius pinigus nebūčiau gavęs tokios mokyklos, kokią išėjau Kauno simfoniniame. Jame dirbau septynerius metus. Mano atėjimas į Nacionalinę filharmoniją buvo natūralus ir savalaikis žingsnis.
