Šiemet festivalio „Sirenos“ tarptautinėje programoje – kartu su Goethe institutu pristatoma speciali „Europolio“ spektaklių vitrina, kurioje bus galima pamatyti ir lietuvišką scenos meno kūrinį – libreto autorės Vaivos Grainytės, kompozitorės Linos Lapelytės ir režisierės Rugilės Barzdžiukaitės sukurtą operą „Geros dienos!“.
Lietuviškojo „Europolio“ dalyvio – operos „Geros dienos!“ - kūrėjos sutiko atsakyti į keletą „Sirenose“ pristatomų spektaklių iš Portugalijos, Graikijos, Vokietijos ir, žinoma, Lietuvos, analizuojamų klausimų.
– Papasakokite, kaip matote kasdien sutinkamų, tačiau nepastebimų žmonių – pardavėjų, kasininkų, valytojų – kasdienybę?
Lina Lapelytė: Stengiuosi nematyti kasininkių, pardavėjų ir valytojų, o matyti Reginą, Vladą ar Jurgą. Manau, svarbu nesutapatinti profesijos ar neprofesijos su žmogaus identitetu. Esu dirbusi valytoja – galima įsijausti į tokio darbo meditatyvumą.
– Ar šiandien daugiau pasiekti galima smūgiu, ar poezija?
Vaiva Grainytė: Manau, jog smūgio ir poezijos lydiniu – nuogas grynas klyksmas savaime nėra paveikus – aplinka ir taip rėksminga; svarbi smūgio išraiška, ne tik „kas“, bet ir „kaip“ sakoma.
LL: Norėčiau manyti, kad pasaulis vis taikesnis, jame atsisakoma ginklų, karo, konkurencijos ir smūgių.
Rugilė Barzdžiukaitė: Realybėje smūgiu daug dažniau ištaškomas poetinis telkinys, nei poetiškai areštuojamas smūgiuotojas.
- Į ką, Jūsų akimis, orientuotos šiandieninės Europos vertybės – koks yra žmogus, kuriam šiandienos Europoje yra ramu ir patogu?
LL: Manau, ramu tiems, kurių vertybės nėra orientuotos i materialumą. Po įvykių Prancūzijoje ir Belgijoje pasigirsta svaičiojimų apie „ramybę“ rytų Europoje, mažose šalyse. Ramybė – trapus terminas. Ramybei reikalinga vidinė stiprybė.
RB: Į tarptautinę koprodukciją, standartų diegimą visuose laukuose. Galbūt ramu ir patogu dar gali būti kokiam natūralistinės utopijos steigėjui, atsiribojusiam nuo naujienų srauto.
- Ar šiandien galima skirstyti žmones pagal tautybę? Kas yra Lietuvoje gimęs, augęs ir lietuviškai šnekantis lenkės ir ruso sūnus?
VG: Tautybė – labai ankšta ir kiek kontraversiška kategorija, bet, turiu prisipažinti, pati neretai patenku į stereotipų spąstus. O jūsų minimas sūnus turbūt atsakytų geriausiai, kokia tautybė tiksliausiai reprezentuotų jo savastį – man jo identifikacinis pasirinkimas paskutinėj vietoj, labiau rūpėtų šio žmogaus charakteris.
LL: Seniau kildavo klausimas – kas esu aš, jeigu mano mama iš Marijampolės, tėtis iš Rokiškio, o pati gimiau Kaune? Dabar ribos platesnės. Manau, visi mes esame truputį kauniečiai, truputį lenkai, truputį vyrai, truputį moterys. Formali etiketė nekeičia vidaus.
RB: Man įdomi tautų skirtis, kalbų įvairovė. Būtų daug liūdniau gyventi, jei Babelis galutinai sugriūtų.
- Ar pavadintumėte save nugalėtosios kartos, puolusios bendruomenės, kritusios ir bankrutuojančios šalies, nepavykusios sąjungos, prarasto kontinento atstovais?
LL: Galima ir taip, bet galima ir kitaip: išsilaisvinusios kartos, beatgimstančios bendruomenės, besistiebiančios šalies, perrašomos istorijos dalyviai.
- Miesto valymas: kas iš tiesų tuo užsiima – politikai, teisingumo organai ar vis tik didžiausią – regimą – tvarką savo atsakomybėje turi tiesiog valytojai?
LL: Miesto valymu užsiima sąmoningi miestiečiai, kuriems namai nesibaigia uždarius savo namų duris.
- Kaip manote, kodėl dauguma valytojų ir kasininkių yra moterys?
VG: Turbūt kolektyvinėje posovietinėje pasąmonėje likęs toks išsiskirstymas – moterys prie prekystalio, prie skuduro, vyrai – prie statybų, mechanikos.
LL: Mūsų karta dar yra užaugusi patriarchalinėje visuomenėje, kurioje berniukai skatinami konkurencijai, mergaitės auginamos kaip būsimos žmonos, mamos ir namų šeimininkės. Natūralu, kad valymas tampa moterų reikalas ir kvalifikacijos nereikalaujantis kasininkės darbas taip atitenka tiems, kurie auklėjami paklusti, būti nuolankūs, šypsotis ir nesiskųsti.
Tikiuosi, kad tai keičiasi, kad mūsų karta augina ir auklėja žmones, o ne vyrą ar moterį. Tiek mergaitės, tiek berniukai mokomi empatijos, pagarbos ir įsiklausymo į save.
RB: ...o dauguma statybininkų, krovikų, suvirintojų – vyrai. Toks drumzlinas lyčių absoliutas: moterys – kruopščios, vyrai – stiprūs.
- Ar baigęs pasiturinčio žmogaus karjeros nežadančią specialybę esi garantuotai tapsiantis kasininku ar pardavėja? Ar geriau į doktorantūra – ar į „Lidl“?
VG: Manau, šis klausimas neišvengiamai susijęs su likimo/sėkmės ir valios kategorijomis. T. y. ko norėsi, tą ir gausi, bet įtakos turi ir asmeninis horoskopas. O kasininku galima tapti bet kada, nors ir rytoj – darbo skelbimai nesiliauja kabėję ir kvietę. Turbūt geriausias būtų doktorantūros ir „Lidl“ derinys – akiračio plėtimui, patirties horizontų purenimui, asmeninei antropologijai. O dar geresnis – neskubėti studijuoti arba po studijų nepulti darbintis – pasaulis pilnas alternatyvių galimybių.
RB: Pažįstu žmonių, kurie nestudijavo, bet sukūrė verslą, dirba gamybos vadovais ir panašiai. Išsilavinimas, nors ir svarbi pakopa, gali lemti mažiau, nei asmeninės savybės.
LL: Svarbu, kad studijos formuotų vertybes, požiūrį ir supratimą, kad žmogus baigęs mokslus sugebėtų susikurti tai kas yra postLidl ir postdoktorantūra.
- Kaip manote, koks jausmas turėtų aplankyti, kai kasoje išmušamas didesnis už tavo mėnesio atlyginimą skaičius, žymintis į sodybas atostogų metu važiuojančių žmonių pirkinius?
VG: Man patinka ta graži idėja apie vienodą banknotų skaičių piniginėse, tačiau iš pasaulio istorijos ir senelių patirties žinome, kokiais – ogi Sibiro – takeliais nuvingiuoja ši klastinga utopija. Reiktų tobulinti ir iš esmės pertvarkyti visą sistemą, kad mažiau uždirbantieji jaustųsi oriai ir pilnavertiškai, o ne alkanais balsais skanduotų „Vagys! Vagys!“ žiūrėdami į geresnes prekes perkančiuosius.
LL: Esu patyrusi ir tai – dirbant pyragaičių parduotuvėje Londone prieš Kalėdas išmušta prekių suma dažnai viršydavo mano įsivaizduojamus standartus ir galimybes. Tuomet tiesiog suprasdavau, kad esu aš ir yra jie, gyvenantys kitame materialiame pasaulyje, bet tai netrukdydavo mums aptarti matyto filmo, perskaitytos knygos ar lietingos vasaros.
RB: Gali pykti ant sistemos ydų, o gali vertinti tai, ką turi. Nes turtinės hierarchijos skalė čia neužsidaro: kitas pirkėjas pažeria saują centų už obuolių vyną ir t.t.
- Ar gali rūpėti pabėgėlių kvotos, kai reikia nepamiršti birius produktus dėti į maišelį, prisiminti pupų ir baklažanų kodus, priminti arbūzo kodą kolegei, prisiminti, kokiai akcijai nuolaidų kortelė netaikoma?
VG: Jeigu kasininkė darbo metu pradėtų verkti dėl šio baisaus pasaulio pamiršusi visas savo pareigybes, eilėje stovintis laikinojo prieglobsčio prašytojas neįsigytų akcijinių pupų – liktų nevalgęs arba permokėjęs, t.y. išleidęs paskutiniausius savo pašalpos grašius.
Manau, visi, net menkiausi darbai ir mikro pareigos yra tos pačios visatos elementai, svarbu, kad jie visi darniai veiktų ir suktų ekosistemos ratą. Žinoma, man labiausiai patiktų pasaulis, kuriame nėra nei kasininkių (vadinasi – kapitalizmo), nei pabėgėlių (nėra karo), bet kalbame esamos realybės rėmuose.
LL: Gali rūpėti, jeigu pats buvai pabėgėlis ir suvoki, kad dalis tavo šeimos taip pat kažkada buvo pabėgėliai, jeigu supranti savo paties situacijos trapumą ir jeigu supranti, kad pabėgėlis taps tavo kolega.
RB: Vargu, ar lieka resursų „Panoramai“ ir empatijai.
- Gal sistema, kai teisę balsuoti turi visi, sulaukę aštuoniolikos – yra ydinga? Ar galima patikėti valstybinio masto klausimus spręsti daugumai?
LL: Ydinga yra dezinformacija, naudojama politiniams tikslams įgyvendinti, ydinga yra edukacinė sistema, kuri moko paklusti, ydinga yra patogi visuomenė.
RB: Žinoma, kad ne kiekvienas aštuoniolikmetis subrendęs savarankiškiems sprendimams, bet ne kiekvienas tam subręsta apskritai. Valstybiniu mastu – suradus tinkamą raktą jau ankstyvajame ugdyme, švietimo sistemoje – reikėtų rūpintis, kad žmonės įgytų imunitetą manipuliacijoms ir drąsos priešintis bandos instinktui.
