K.Opolais vyras – garsus dirigentas Andris Nelsonas (37 m.), Bostono simfoninio orkestro (JAV) meno vadovas. Duodama interviu Latvijos žurnalui „Atviras miestas“, ji papasakojo, kaip sutiko savo būsimąjį vyrą ir kokį vaidmenį jos gyvenime suvaidino žemės drebėjimas Japonijoje.
Nors jų meilės istorija – klasikinis tarnybinis romanas, iš pradžių Kristynė atkreipė dėmesį į savo būsimąjį vyrą kaip į muzikantą. K.Opolais dainavo Latvijos nacionalinės operos chore, o A.Nelsonas buvo operos orkestro trombonininkas, vėliau tapo dirigentu. A.Nelsono karjera klostėsi taip veržliai, kad sukėlė įvairių reakcijų. „Girdėjau apie jį tiek daug bjaurių pavydžių atsiliepimų ir įžeidimų, kad iš karto padariau išvadą – tai labai talentingas žmogus“, – teigė K.Opolais.
Kristynė vaikščiodavo į baleto spektaklius, kuriems jis dirigavo, ir gėrėdavosi juo iš tolo, o kai jiedu pradėjo dirbti viename operos spektaklyje ir artimiau bendrauti, mintys apie Andrį jau neapleido dainininkės: „Atsirado anksčiau nepažintas pojūtis, kad pažįstu jį visą gyvenimą ir kad man norisi juo rūpintis.“
Įsimylėjėliai ilgai nesiryžo prisipažinti vienas kitam jausmų – juk tuo metu Andris buvo vedęs. Tačiau galiausiai jis žengė pirmąjį žingsnį, kad įsitikintų, ar jo jausmas nėra vienpusis.
Žvalgėsi vienas į kitą dvejus metus, „geradariai“ įspėdavo Andrį, kad Kristynė su juo dėl vaidmenų, toks nepasitikėjimas ją žeidė. Tačiau laikas viską sudėliojo į vietas – pora kartu jau dvylika metų, nors susituokė tik prieš penkerius 2011-aisiais, o ir tai dėl netikėtai susiklosčiusių aplinkybių.
Didžiąją dalį gyvenimo muzikantai praleidžia kelionėse. Jis vadovavo Birmingamo simfoniniam orkestrui (Didžioji Britanija), dabar – Bostono simfoniniam orkestrui (JAV), laukia Leipcigo „Gewandhaus“ orkestro dirigento pareigos, diriguoja įvairiuose pasaulio teatruose, ji dainuoja geriausiose operos scenose. Pagal abipusį susitarimą jie niekada nerekomenduoja vienas kito, kad išvengtų „interesų konflikto“. Jie būna kartu maždaug savaitę per mėnesį.
Kristynė sakė, kad jų šeimoje dirigentas Andris, jis priima visus svarbiausius sprendimus. „Nors jis ir ne despotas, tiek darbe, tiek namuose visi jį dievina ir besąlygiškai jo klauso. O aš vadovauju pagrindiniam procesui – verdu valgyti, kaskart įrengiu naują būstą, parenku vyrui drabužius, pranešu, kokia mūsų darbotvarkė... Normalus moters vaidmuo.“
Pora dvejus metus buvo susižadėjusi, bet viską išsprendė žemės drebėjimas Japonijoje. Dėl gamtos kataklizmo sužlugo Andrio turnė su orkestru, Kristynė taip pat turėjo pauzę darbe, o butas Milane jau buvo išnuomotas. Ten jie ir nutarė praleisti romantišką savaitę dviese. Tuomet ir kilo mintis susituokti. „Padarėme tai tyliai, tik sau. Mūsų itališką romantiką vainikavo dukters Anos Adrianos gimimas.“
Laukdamasi Kristynė toliau dirbo. Kritikai žarstė komplimentus – jos balsas tapo sodresnis, stipresnis ir kartu minkštesnis. Esmė – hormonų suaktyvėjimas, susijęs su nėštumu. Muzikų poros dukrelė formavosi skambant didžiajam Giacomo Puccini, Antonino Dvorako „Undinei“, o šai Richardo Wagnerio nepamėgo – per operą „Lohengrinas“, kurią dirigavo Andris, būsimajai mamai pasidarė bloga nuo pirmųjų garsų.
Parengė Milda Augulytė
