Su kolege Emilija Latėnaite-Beliauskiene aktorė dalinasi pagrindiniu vaidmeniu Lietuvoje debiutuojančios režisierės Neli Walker „nuar“ stiliaus spektaklyje. Apie moters-žudikės vaidmens subtilybes kalbamės su M.Polikevičiūte.
-Kokia buvo pradžia, įkvėpusi darbą su N. Walker, kaip pasitikote serijinės žudikės vaidmenį?
-Monospektaklio idėją pasiūlė pati režisierė. Jis – ne apie gėles ar norą gyventi, tad iš pradžių buvo kiek baugu nerti į tamsą. Jutau, kaip tekstas mane veikia. Nėrimas buvo psichologiškai sunkus.
Reikėjo su savimi tvarkytis. Pradėjus gilintis į personažą, atradau jo vidinius motyvus, kilo noras susieti tamsiąsias jo puses ir pakreipti istoriją į šviesą.
-Kaip įprasminote žiaurios moters vaidmenį?
-Kiekvienas vaidmuo yra apie mane pačią. Buvo įdomu pasigilinti į pagrindinės veikėjos psichologiją. Norėjosi ne teisti ją už žiaurius poelgius, bet suvokti, pateisinti, atjausti.
Šis vaidmuo susijęs su gyvenimu. Užuojauta padeda geriau suprasti aplinkinius žmones, nebeteisti jų.
-Kaip manote, ar spektaklio tema aktuali lietuviams?
-Nors stilizuota spektaklio forma kiek primena kino filmo stilistiką, tai, kas jame kalbama apie žmogų, yra labai aktualu. Manau, būtina kalbėti apie vidinius konfliktus, kurie šiandien pasaulyje prasiveržia įvairiais išpuoliais, žudynėmis ir savižudybėmis.
Per mano heroję tyrinėjamas žmogaus santykis su pasauliu, savimi, tėvu... Jos elgesį nulėmė vaikystės patirtys, santykiai su tėvais. Augdama pagal tėvo muštrą ji kaupė neigiamą patirtį, kol pratrūko. Jai įskiepyti šerifo pavaduotojos moralės principai kertasi su realybe.
-Ar galvojote, kodėl šiai medžiagai pasirinkta būtent monospektaklio forma? Kuo išsiskiria Sauliaus Drungos inscenizacija?
-Istorijos pasakojimas pirmu asmeniu – moters akimis – yra spektaklio atspirties taškas. Mano herojė žmones mato gana vienpusiškai. Niekas nežino, kas buvo jos aukos, todėl monospektaklio forma buvo taikliausia.
S.Drungos inscenizacija nėra lengva – mintys šokinėja, prisiminimai keičiasi, informacija kartojasi. Bent jau kol kas esu labai prisirišusi prie teksto. Negaliu nukrypti, kitaip pasimes logika. Turiu sutelkti žiūrovų dėmesį, o tai nelengva.
– Kaip apibendrintumėte pirmąją savo monospektaklio patirtį?
-Šis žanras man labai patinka. Po premjeros užplūdo didžiulis pasitenkinimo jausmas.
Spektaklyje siekiu perteikti savo herojės vidinį herojės pasaulį, kad žmonės galbūt kitaip pažvelgtų į tokius „personažus“. Noriu, kad publika pasvarstytų, kas yra blogis, kiek mes patys ne veiksmais, o žodžiais, mintimis, emocijomis žeidžiame kitus ir save, kokios to pasekmės, kaip tai keičia mane ir supantį pasaulį.
Mano herojė jaučiasi teisi ir realizuoja savo siaubingas tiesas. Bet koks jos pasaulis? Ji -rūsyje, tamsoje, viena kalbasi su savimi ir savo vidiniais vaiduokliais. Ji nemyli, nėra mylima, niekas jos nepalaiko. Ar ji laiminga? Man taip neatrodo.
-Kokios naujos kūrybinės patirties įgijote dirbdama su režisiere N.Walker?
-Iš pradžių atrodė, kad jau žinau, kaip viskas turi būti. Laikui bėgant supratau, kad nesu režisierė ir nuo tų įvaizdžių turiu atsiriboti, priimti režisierės viziją. Tuomet įvyko lūžis. Man tapo įdomu įgyvendinti režisierės idėjas.
Kai pripažįsti, kad nesi gudrutė, atsiskleidžia naujos aktorinės patirtys. Be to, šiame spektaklyje asmeniniai mano siekiai su režisierės žinute nesikerta.
