Žiūrovai juda iš vienos patalpos į kitą, patys rinkdamiesi, kur sustoti ilgiau. Kiekvienoje palatoje – vis nauja mizanscena, vis kita instaliacija: visiškai nuogos pabėgėlės plaunamas lavonas, tekėti susiruošusi nuotaka, pliaupianti šampaną, tarp butelių vaikščiojantis vaikinas. Visas tas instaliacijas sieja vienintelė tema – pabėgėliai ir mūsų požiūris į juos.
Spektaklis drastiškas, atviras, sunkus. Pramogai vietos nedaug. Po pusantros valandos vyksmo išeini kaip iš beprotnamio – plyštančia galva. Tačiau negali sakyti, kad tai nepaveikus kūrinys – sutirštintos emigracijos problemų spalvos veikia lyg stiprus narkotikas, po kaifo paliekantis slogų šleifą.
„Pirmasis legendinis atėjūnas lietuviškame folklore yra žaltys Žilvinas. Atėjo, paprašė, suktybe ir prievarta atplėšė Eglę nuo jos gimtinės. Tai, kaip į Žaltį reagavo Eglės broliai, yra instinktyvios neapykantos užuomazga lietuviško mentaliteto formavimesi. Dabartis atliepia legendinę Eglės istoriją: dabar taip pat nekenčiame bet kokio atėjūno, net jeigu šio ir nematėme. Jų buvimas suvokiamas kaip mėginimas apgauti, užimti ir pasisavinti, o pasirodymas kursto baimę ir priešiškumą. Ir čia kalba eina ne tik apie pabėgėlius. Tiesiog apie svetimą.
Stebėtina, kaip mes nebijome būti svetimi kitiems, jei patys išvykstame svetur, ir kokie alergiški esame atvykusiam. Galima sakyti, kad Lietuvoje nėra tolerancijos, bet yra „tolerastai“. Nėra juodukų, bet yra rasistai, beveik neliko žydų, bet klesti antisemitizmas. Nėra beisbolo, bet beisbolo lazdos yra viena perkamiausių prekių. Žaltys, atėjūnas, pabėgėlis, prašytojas – jų Europos ir pasaulio mastu mes nematome, bet jo prašymas vis tiek aidi, tačiau stebėtinai nekelia visuotinės atjautos, dažniau – priešingus jausmus. Pro Eglės ir Žilvino legendos rėmus žvelgiame į skaudžių globalių problemų pažadintą neapykantą atėjūnams...“, – teigė O.Koršunovas.
Šio spektaklio vystymas prasidėjo nuo austrų rašytojos Nobelio premijos laureatės Elfriede Jelinek pjesės „Prašytojai“, atskleidžiančios 2013 m. įvykius Austrijoje, kai 70 prieglobsčio prašytojų užėmė vieną iš Austrijos sostinės Vienos bažnyčių. Jie reikalavo geresnių vertėjų, leidimo dirbti, galimybės jų vaikams lankyti mokyklą.
Kūrybinei komandai repetuojant, nuo E.Jelinek teksto buvo atsispirta ir gerokai nutolta, o priartėta prie „Eglės žalčių karalienės“ mito, savaip aiškinančio šiandienines pabėgėlių priėmimo Lietuvoje reakcijas.
Spektaklyje-akcijoje veikia jaunieji Oskaro Koršunovo aktoriai: Martynas Ališauskas, Gailė Butvilaitė, Kęstutis Cicėnas, Ignas Gužauskas, Žygimantė Elena Jakštaitė, Taura Kvietinskaitė, Lukas Malinauskas, Eimantas Pakalka, Greta Petrovskytė, Kamilė Petruškevičiūtė, Augustė Pociūtė, Gediminas Rimeika, Artiom Rybakov, Inga Šepetkaitė, Ugnė Šiaučiūnaitė, Paulina Taujanskaitė, Oskar Vygonovski, Viktorija Žukauskaitė, taip pat Urtė Bartoševičiūtė ir aktorė iš Rumunijos Anca Pitaru. Spektaklio dailininkai – random heroes, kompozitorius – Gintaras Sodeika, kostiumų dailininkas – Juozas Valenta, režisieriaus asistentas – Antanas Obcarskas.
