Rugsėjo viduryje Nacionalinis Kauno valstybinis dramos (NKVDT) teatras atšventė ypatingą progą – baigėsi 12 metų trukusi pagrindinio teatro pastato rekonstrukcija.
Žiūrovai vėl plūsta į pamėgtą teatrą ir mėgaujasi ne tik kūrėjų talentu, bet ir pagarbiai atnaujinta istorinio pastato aplinka, patogesnėmis didžiosios salės kėdėmis, stebi modernios scenos įrangos galimybes.
Tačiau ką rekonstrukcijos metu patyrė teatralai ir ką jiems reikėjo sugalvoti, kad žiūrovai nepatirtų nepatogumų?
Tai prisiminė teatro veidu vadinamas NKDT vyriausiasis administratorius ir aktorius Rimantas Štaras. Jis surengė ir ekskursiją po tas teatro erdves, į kurias žiūrovai nepatenka ir jų nemato.
Teatre – jau 46 metus
Ištikimi NKDT lankytojai žino, kad pakili nuotaika einant į teatrą juos apims dar neįžengus į kultūros židinio fojė. Prie pastato durų svečius visada pasitinka pasitempęs, pasipuošęs ir malonus teatro administratorius R.Štaras.
Jis vienas tų, kurie, į teatrą atėję ryte, jį palieka tik vėlai vakare išsiskirsčius žiūrovams. Taip yra jau 46 metus. Todėl neretai kauniečiai R.Štarą vadina teatro veidu.
R.Štaras Kauno dramos teatre pradėjo vaidinti 1970 metais. Po aštuonerių metų tapo ir teatro administratoriumi. Jo akyse keitėsi artistai, režisieriai, vadovai ir pats teatras.
Vyras įsitikinęs, kad 12 metų trukusi pastato rekonstrukcija buvo vienas didesnių išbandymų ir teatro žmonėms, ir žiūrovams.
Vesdavo klaidžiu keliu
R.Štaras, prisimindamas, kaip vyko rekonstrukcija, dabar jau šypsosi.
„Darbininkai trukdė mums, o mes – jiems. Tačiau gerai buvo tai, kad visiškai nutraukti gyvenimo teatre nereikėjo, neteko leistis į gastroles, kaip vykstant pertvarkoms kai kuriuose kituose teatruose. Turėjome nemažai patalpų, todėl vykstant remontams kraustėmės iš vienų į kitas“, – pasakojo administratorius.
Didžiausių nepatogumų kilo, kai buvo remontuojamos pagrindinės teatro erdvės. Kurį laiką į Didžiąją salę žiūrovai turėdavo patekti per tarnybinį įėjimą.
„Kad žmonės nepaklystų, teko kviesti savanorius padėjėjus. Jie stovėdavo prie kiekvieno teatro kampo ir vesdavo žmones klaidžiais kiemais“, – prisiminė R.Štaras.
Į teatrą ėjusios puošnios žiūrovės buvo nepatenkintos, kad turi klampoti per negrįstą purviną teatro kiemą, tačiau dėl to nepriekaištaudavo.
Naudojosi tarnybiniu liftu
Tačiau ne visi žiūrovai buvo pakantūs. Kai kurie spektakliai vykdavo Penktojoje salėje, įrengtoje penktame teatro aukšte. Į ją patekti buvo galima tik tarnybiniu liftu.
Tai teatro užkulisių nematantiems žiūrovams buvo tikra egzotiška pramoga.
Tačiau kildamas į viršų įrenginys garsiai girgždėdavo. Todėl teatro vadovai buvo nusprendę, kad jei žiūrovai į spektaklį vėluoja, jų kelti šia įranga negalima.
Žmonėms tekdavo laukti, kada pasibaigs pirmoji vaidinimo dalis.
„Kartą į spektaklį pavėlavo nemaža žmonių grupė. Sakė, kad pakeliui sugedo autobusas. Tačiau drumsti prasidėjusio spektaklio ir žiūrovų nenorėjau, todėl jų į liftą neįleidau“, – prisiminė R.Štaras.
Tada pasipiktinę žiūrovai kreipėsi į spaudą.
„Buvau apšauktas beširdžiu žmogumi“, – dabar jau šypsojosi vyras.
Įranga vilioja garsenybes
Rekonstrukcijos metu buvo atnaujintos ar naujai įrengtos net tik žiūrovų salės, fojė, tualetai.
Visiškai rekonstruotos ir grimerinės, siuvykla, dekoracijų gamybos korpusas. Dekoratoriai jose laiko įvairų rekvizitą. Mažiausias iš jų žiedas, didžiausias – komoda.
Atsirado ir erdvūs dekoracijų sandėliai, kuriais ypač džiaugiasi techninis personalas.
Teatre sumontuota moderniausia Lietuvoje sceninė olandų gamybos įranga.
Teatro darbuotojai lankė specialius kurus, kad ja išmoktų naudotis. Olandai, būdami savo firmoje, per atstumą gali matyti, kaip ji veikia ir kas sugedo. Todėl kauniečiai, jei taip nutiktų, galės patys ją taisyti, pasitardami su įrangos gamintojais.
„Žinau, kad ne vieną garsų režisierių į mūsų teatrą vilioja atvykti ir dirbti būtent šios modernios įrangos teikiamos galimybės“, – pasakojo R.Štaras.
Dvasios liko patenkintos
Ilgametis teatro administratorius pasakojo, kad daugiausiai ilgesingų prisiminimų jam kelia nebeegzistuojančios ąžuolinės teatro durys. Jos pakeistos stiklinėmis.
Dar viena patalpa, kurios neliko, – rūsyje buvusi kavinė. Tarpusavyje teatralai ją vadino „Pinčiuku“. Spektaklių metu joje lankydavosi žiūrovai.
Tačiau kai pašalinių teatre nebūdavo, aktoriai ten varžydavosi vieni kitiems virdami sriubas ir vaišindamiesi.
O kaip su teatro dvasiomis, apie kurias yra pasakojęs ne vienas artistas?
R.Štaras teigė, kad bent kol kas jos nepasirodė.
„Matyt, ne tik žiūrovai, teatro žmonės, bet ir dvasios naujovėmis patenkintos“, – sakė R.Štaras.
Imsis naujų iššūkių
Egidijus Stancikas
NKDT generalinis direktorius
„Pagrindinio teatro pastato rekonstrukcija kainavo 18,5 milijono eurų. Tačiau tai – ne pabaiga. Turime naujų planų. Kol kas apleistos kitos teatro erdvės – Ilgoji, Parketinė, Tavernos salės, Teatro mokyklos erdvės.
Drauge su kitais Kauno teatrais sumanėme šias erdves atnaujinti ir įkurti „Teatro fabriką“. Tai būtų eksperimentinė erdvė jauniesiems teatro kūrėjams.
Projektas pristatytas Kultūros ministerijai.“
