–Esate nuolatinis Maskvos filharmonijos solistas, grojate visose didžiausiose Rusijos koncertų salėse, dažnai koncertuojate kitose pasaulio šalyse. Jūs taip pat dėstote valstybinėje P.Čaikovskio Maskvos konservatorijoje ir Kurashiki Sakuyo universitete Japonijoje. Kaip visur suspėjate?
–Laiko stinga, nors pedagoginio darbo neturiu tiek daug kaip konservatorijos profesoriai, kurie dažnai skiria visą savo gyvenimą studentams. Aš stengiuosi kuo efektyviau išnaudoti laiką tarp koncertinės veiklos ir pedagoninio darbo.
Bet tikriausiai problema netgi ne laiko stygius. Darbas su studentais reikalauja kur kas daugiau jėgų negu pianisto profesija. Nesvarbu, kokioje šalyje tie studentai yra. Mano pagrindiniai darbo principai visada keliauja kartu su manimi. Tad svarbiausia turėti pakankamai valios po darbo su studentais dar užsiimti ir savo asmenine profesine veikla, taikant tuos pačius darbo principus.
–Buvote V.Spivakovo, J.Bašmeto ir M.Rostropovičiaus fondų stipendininkas, o tai tikriausiai jums atvėrė dar daugiau galimybių dalyvauti įvairiuose muzikos projektuose visame pasaulyje. Kurie jums buvo įsimintiniausi?
–Vienas nuostabiausių mano prisiminimų, tai kelionė su grupe muzikantų į Jerevaną (Armėnija) dar prieš man įstojant į konservatoriją. Tai buvo labai svarbus mano gyvenimo etapas, todėl, manau, ir prisiminimai buvo ryškesni ir tikresni.
–Koks žmogus ir kokia aplinka padarė didžiausią įtaką jums kaip muzikantui?
–Mano pedagogai, ir tai turbūt nestebina. Viena svarbiausių mano mokytojų buvo Kandelaki Manana, kuri mokėsi Tbilisyje, baigė Maskvos P.Čaikovskio konservatoriją ir aspirantūrą. Tai puiki pianistė, jos kūrybiniai tikslai tapo ir manaisiais. Maskvos P. Čaikovskio koservatorijoje turėjau nuostabų dėstytoją Jurijų Slesariovą.
Tačiau jei ne mano tėvai, padarę man lemtingą įtaką svarbiausiais gyvenimo etapais, ypač vaikystėje, dabar nebūtų jokių koservatorijų, koncertų ir studentų. Persikėlus gyventi į Maskvą (gimiau Sachalino mieste), netekau tėvo, todėl mamai teko mane auginti vienai. Su ja išgyvenome ir gerų, laimingų dienų, ir labai sunkių. Manau, šiandien tėtis mumis didžiuotųsi.
–Koncertuojate įvairiose pasaulio šalyse ir žemynuose: Rusijoje, Japonijoje, Italijoje, Danijoje, Didžiojoje Britanijoje, Baltijos šalyse, Kuveite, Afrikoje. Kuo skiriasi įvairių šalių publika ir klausytojo požiūris į atlikėją?
–Publika visada yra viena pagrindinių koncerto sudedamųjų dalių. Mano nuomone, skiriasi ne įvairių šalių auditorija, o muzikanto pasirengimas eitu į sceną ir noras dalytis su publika savo menu. Aš iš tikrųjų neprisimenu jokių ypatingų „šokiruojančių“ įvykių, susijusių su koncertų klausytojais. Kalbant atvirai: aš nekeliu sau užduoties – žūtbūt užmegzti kontaktą su klausytoju, sėdinčiu salėje. Tačiau man atrodo, kad toks ryšys visada yra, ir tuo labai džiaugiuosi.
–XXI a. – naujų technologijų amžius. Kaip naujosios technologijos, jūsų nuomone, veikia šių dienų kultūrą?
–Mane domina virtuali realybė, kuri kol kas dar nėra tinkamai įsitvirtinusi kultūros sferoje, o būtų labai įdomu pasižiūrėti žymaus muzikanto koncerto hologramą ir apžiūrėti jį iš visų pusių arba atsidurti kartu su juo virtualioje scenoje, pavyzdžiui, operos arba spektaklio metu.
Dideliu dabarties lamėjimu laikyčiau tiesiogines koncertų transliacijas, kurios suteikia galimybę klausytis muzikos neišeinant iš namų ir taip populiarinant muzikantą, plečiant jo auditoriją. –Kokios vertybės glūdi klasikinėje muzikoje?
–Globalus klausimas. Visokios, tik su viena sąlyga – linkiu jas visas atrasti. Mano nuomone, bet kurio meno vertybė – tai nevaržoma kiekvieno klausytojo ar žiūrovo galimybė individualiai suvokti tą patį meno kūrinį. Tada išnyksta barjerai tarp muzikanto ir publikos – tai turi neįkainojamą vertę.
–Rašote operinės, simfoninės ir kamerinės muzikos transkripcijas, kurios sužavėjo ne vieną pasaulio melomaną ir muzikos kritiką. Kodėl to ėmėtės?
–Pirmieji bandymai buvo susiję su paminėtais fondais, kuriems priklausiau. Mes dažnai važinėdavome nedidelėmis grupėmis į gastroles ir kiekvieną kartą galvojant apie paskutinį koncerto numerį, gimė idėja kurti kamerinės muzikos transkripcijas. Po to ši idėja prigijo ir mano asmeniniuose koncertuose – pradėjau kurti transkripcijas „bisams“.
Pirmosios mano transkripcijos fortepijonui buvo dvi gruziniškos dainos, kurias išgirdau pianistų konkurse Tbilisyje, atliekamas labai talentingos merginos. Šio pasirodymo negalėjau užmiršti. Toliau pasirodė S. Rachmaninovo „Itališka polka“, o po jos ir simfoninės muzikos transkripcijos – M.Glinkos „Valso-fantazijos“, M.Ravelio baleto „Dafnis ir Chlojė“, C. Debussy simfoninio preliudo „Fauno popietė“, kurią atliksiu ir spalio 12 d. „Vaidilos klasikos“ koncerte „Vaidilos“ teatre.
Vieni paskutiniųjų mano darbų – siuitos iš S.Prokofjevo baleto „Sur la Borysthene“ transkripcija, kurios pasaulinė premjera taip pat skambės trečiadienio koncerte Vilniuje. Tai scenoje beveik neatliekama S.Prokofjevo muzika, parašyta jo brandos laikotarpiu, tačiau kartu kompozitoriui ieškant naujo muzikinio garso.
Manau, šioje muzikoje yra viskas, dėl ko mes mylime S.Prokofjevą, taip pat daug kitų dalykų, kurie dažnai lieka „už kadro“ – kompozitoriaus šiluma, nuoširdumas, intymumas ir garso skaidrumas.
–Kuo dar gyvenate, be muzikos?
–Labai mėgstu lėktuvus, oro uostus, apskritai keliauti. Domiuosi fotografija, garso režisūra, dievinu įvairius elektronikos prietaisus – pas mane namuose begalė įvairių daiktų, kuriuos jau nežinau kur dėti, tačiau jie man sukelia geras emocijas ir prisiminimus.
Šiuo metu Jeilio universitete (vienas žymiausių ir seniausių JAV universitetų), studijuoju dokumentinio kino kurse, kuriam reikia iki gruodžio mėnesio padaryti darbą, kuris bus pristatytas vietos dokumentinių filmų festivalyje. Jau turiu idėją, ką norėčiau filmuoti. Kai lieka laiko pabūti su šeima, stengiuosi jį išnaudoti maksimaliai.
–Kokie jūsų gyvenimo prioritetai?
–Žiūrint kuriuo atžvilgiu. Gyvenimas susideda iš daugelio dalykų. Be muzikos savo gyvenimo neįsivaizduoju. O kalbant apie kitką, turbūt vienas pagrindinių mano prioritetų – niekada nesileisti į sandėrius su savo sąžine, neišduoti draugų, nedaryti blogo kitiems, nesiekti sau naudos. Stengiuosi visada laikytis šių principų.
–Ar yra muzikinė epocha, kompozitorius ar kūrinys, kurie visada praskaidrina jums nuotaiką, jei ji tuo metu būna ne pati geriausia?
–Turbūt nėra. Prisipažinsiu, aš nelabai mėgstu linksmą muziką, o mano nuotaika beveik visada gera. Manau, kad beveik visi muzikos kūriniai, net ir labai maži – vidinio skausmo, kurį norisi perteikti muzikos garsais, išraiška. Todėl net ir šviesiausiose melodijose dažnai slypi liūdesys. O tokios muzikos apstu visose epochose, išskyrus galbūt supermodernius šiuolaikinių kompozitorių opusus, kuriems dažnai, mano nuomone, trūksta širdies ir sielos.
Taip, aš senamadiškas. Galiu priimti naujus muzikinius iššūkius vardan ypatingo efekto, bet niekada nežiūrėsiu į juos rimtai. Tai turbūt mano vienintelis minusas (šypsosi).
–Kelintą kartą pasirodysite Vilniaus scenoje? Kokie lūkesčiai prieš koncertą „Vaidilos „Vaidilos“ teatre?
–Lietuvoje aš jau penktą ar šeštą kartą. Labai smalsu pamatyti neseniai atgimusią „Vaidilos“ teatro salę. Už šią galimybę noriu padėkoti mane pakvietusiam puikiam muzikantui ir „Vaidilos klasikos“ meno vadovui Dariui Mažintui ir jo žaviai žmonai.
Pianisto Viačeslavo Griaznovo koncertas sostinės „Vaidilos“ teatre – spalio 12 d. 19 val.
