Šiuolaikinio meno centro (ŠMC) salėje spalio 23 d., sekmadienio vakarą, publika rinkosi pasiklausyti neįprastos sudėties dueto – klavesino ir akordeono, atliepiančio šiųmetę festivalio temą „Keys & Strings“ (liet. „Klavišai ir stygos“): koncertą valdė klavišai, tačiau ir stygos liko neužmirštos – apie jas priminė vienas itin akivaizdžiai tai parodęs (tikrąja to žodžio prasme) kūrinys.
Abu atlikėjai – ir Goska Isphording (klavesinas, Olandija-Lenkija), ir Maciejus Frąckiewiczius (akordeonas, Lenkija) yra aktyvūs šiuolaikinės muzikos savo instrumentui iniciatoriai ir realizuotojai. M. Frąckiewiczius įkvėpė daugiau kaip 60 naujų kompozicijų akordeonui, o G. Isphording taip pat bendradarbiauja su šiuolaikiniais kompozitoriais, skatina naujų kūrinių klavesinui solo ar kameriniuose ansambliuose kūrybą ir atlikimą.
Kai kurios kompozicijos dedikuotos atlikėjai – pavyzdžiui, Hannos Kulenty „GG Concerto“ (2009), kurį nuolatiniai „Gaidos“ lankytojai atsimena iš 2014 m. festivalio koncerto Šv. Kotrynos bažnyčioje, kuriame šį kūrinį atliko G. Isphording.
Pirmieji įspūdžiai – pilkoki
Koncertą pradėjusi lenko Michało Moco (g. 1977) kompozicija „MissA“ (2014) – kūrinys su nevienaprasmėmis konotacijomis: nuo religinės „missa“ iki G.Isphording pagerbiančio žodžio „miss“ ir akordeono pirmosios raidės jungties bei egzistencinių išgyvenimų inspiruotos šifruotės „M IS Suddenly Alone“.
Ir vis dėlto klausantis kūrinio nė viena iš paminėtų nemuzikinių reikšmių nepasirodė realizuota. Subtili pradžia – akordeonas iš vieno garso pamažu nelyg spektrą išsiskleidė platesnį sąskambį – buvo palydėta prisijungusio klavesino pasažų, tačiau ilgainiui pradinis romumas transformavosi į agresyvius, ritmiškai pulsuojančius aštrius sąskambius.
Ko gero, anotacijoje minimas kompozitoriaus patirtas Auroros švytėjimas Islandijoje (vienas iš kūrinio emocinių impulsų), sukėlęs refleksijas apie žmogaus menkumą gamtos ir apskritai likimo akivaizdoje, sukėlė ryškiausias asociacijas su girdėtu kūriniu, ir visgi kokių nors jo išskirtinių ar suintrigavusių detalių užčiuopti nepavyko.
Pilkoką įspūdį paliko ir žymiojo prancūzų spektralisto Gérardo Grisey (1946–1998) „Passacaille“ akordeonui (1967). Sukomponuota stojamajam egzaminui į Paryžiaus konservatoriją ir paties autoriaus net neįtraukta į savo kūrybos katalogą pjesė pasirodė artimesnė pokario avangardo skambesiui nei vėliau kompozitoriaus kultivuotai subtiliajai, prancūziškos elegancijos palytėtai spektrinės muzikos stilistikai.
Latvio Pēterio Vasko (g. 1946) kūrybai būdingas harmoningas, neoromantinio šleifo lydimas skambesys ir kiek subjektyvesnis dvasingumo pojūtis, tačiau koncerte išgirstas jo darbas klavesinui „Kantāte“ (1980) taip pat nepasirodė būdingas įvardintam susiformavusiam kūrėjo stiliui (kompozicija sukurta ankstyvuoju P. Vasko kūrybos laikotarpiu).
Nors pavadinimas byloja apie dainingumą, pati muzika to neatspindėjo. Jau pats klavesino tembras yra aštrokas, su būdingomis smailiomis garso atakomis, o pridėjus ekspresyvią ritmo artikuliaciją ir energingą G. Isphording sąlytį su instrumentu, kūrinio esmė taip ir liko iki galo neatskleista, mat pagal kompozitoriaus intencijas „Kantāte“ iš tiesų turėjo nuskambėti dainingai (apie tai byloja nuoroda natose cantando ir choralinė faktūra).
Tarp kūrinių – atrakcija akims
Trumpas, gana nėtikėtas vaidybinis etiudas tarp muzikos kūrinių – taip įvardinčiau danų kompozitoriaus Simono Steen-Anderseno (g. 1976) „Next to Beside Besides No. 3“ sustiprintam akordeonui (2003–2005).
Kūrinio metu atlikėjas, metaforiškai šnekant, savo instrumentu atlieka „choreografinę“ kompoziciją – tarytum nuolatos grumiasi (o akordeonas „dejuoja“ mažosiomis sekundomis), įvairiai užgauna klaviatūrą ir mygtukus – dažniausiai išgaunant ne muzikinius garsus, o stuktelėjimus, mygtukų barškėjimą ir t. t. Vienintelis muzikinis garsas kūrinyje – tai jau minėta mažoji sekunda, išgaunama nuolat judinant dumples. Pjesė pasirodė įdomi būtent stebėti (buvo trumpa, tad neprailgo).
Tie, kas sudarinėjo šio koncerto programos eiliškumą, savo darbą atliko nepriekaištingai: atsitiktinai ar ne, dvi paskutinės kompozicijos buvo vakaro desertas, svariai nulėmęs po koncerto likusį teigiamą įspūdį.
Nusvėrė šviesūs įspūdžiai
Justės Janulytės (g. 1982) „Harp is a Chord“ klavesinui ir akordeonui (2016) akivaizdžiai tęsia kompozitorės kultivuojamą minimalistinę kryptį, o idėjos lygmeniu – ir monochrominę: kaip teigiama anotacijoje, autorė siekė itin skirtingos akustinės prigimties instrumentus sulydyti į monolitinį „monochrominį“ mechanizmą, turintį abiejų instrumentų ypatybių.
Muzikoje išties susilieja – sakytume, netikėtai – akordeono ir klavesino tembrai: pastarajam skambinant arpedžio pasažus, lengvus it blaškomi vėjo varpeliai, tarytum iš niekur pradeda skleistis akordeono garsai, vos apčiuopiamai iš pavienio garso galiausiai susiliejantys į sodrų sąskambį. Akordeono harmonija nežymiai kaitoma, o klavesinas visąlaik skambina arpedžio – ir taip diatoninė, iš eolinės (vėjo) arfos skambesio kilusi baltų klavišų harmonija su monotonišku muzikos pulsavimu nuskraidino į svajingą būseną, tarsi būtum gaiviai glostomas švelnaus vėjo.
Koncerto pabaigoje atliktas Pierre’o Jodlowskio (g. 1971) „Lessons of Anatomy – Book of Harpsichord“ klavesinui, elektronikai ir vaizdo projekcijai (2015) buvo lyg klavesino anatomijos studija – siekis įdėmiau pažvelgti į muzikos instrumento sandarą (beje, ši kūrinio idėja sukėlė asociacijų su pernai „Gaidoje“ girdėta Francesco Filidei kompozicija „Fiori di Fiori“ (2012), kurios vienas iš meninių tikslų buvo leisti klausytojui patirti buvimą instrumento (vargonų) viduje).
Užtemdyta šviesa ir grėsmingais elektronikos garsais prasidėjusi kompozicija kūrė grėsmingą nuotaiką – tarsi detektyvo. Vaizdo projekcija, prasidėjusi gana abstrakčiu žvilgsniu į instrumento paviršiaus detales, netrukus transformavosi į instrumento vidaus tyrinėjimą, tarsi laboratorijoje tyrinėjant mechanizmą, demonstruojant fizinius procesus, kurie vyksta, atlikėjui užgaunant klavišus.
Buvo gana įspūdinga stebėti, kaip sinchroniškai su vaizdo projekcija G. Isphording dalyvauja kūrinio atlikime: tarp įvairių elektroninių garsų (toninių ir netoninių – gaudesių, traškesių) netrūko ir įvairių amplifikuotų smūgių į instrumentą, kuriuos klavesinininkei teko itin tiksliai „suvaidinti“. Klavesino muzikinė medžiaga apskritai nebuvo orientuota į apčiuopiamą meninę funkciją – skambėjo įvairios garsų nuotrūpos, trūkčiojančios frazės, kurios buvo įpintos į nuolatinį tankesnį ar retesnį elektronikos audinį.
Be jokios abejonės, tai kompozicija, neatskiriama nuo vaizdo – pastarasis yra ne estetinis priedas prie muzikos, o būtinas, kone fundamentalus šio darbo kompozicinis elementas, be kurio kūrinys prarastų savo esmę. P. Jodloswkio kūrinys išties įtraukė į paveikią garso-vaizdo laboratoriją ir suintrigavo išgirsti kitų kompozitoriaus darbų.
Nors koncerto pirmoje pusėje skambėję kūriniai nepaliko didesnių atgarsių atmintyje, tačiau dvi paskutinės kompozicijos – nors ir skirtingos – atsvėrė (ir persvėrė) vakaro įspūdžius į tegiamą pusę.
***
Spalio 25 d. numatytas garsaus pianisto Pierre-Laurent’o Aimard’o koncertas nukeliamas. Atlikėjui susirgus, jo numatytas koncertas Nacionalinėje filharmonijoje neįvyks. Šiuo metu „Vilniaus festivaliai“ tariasi dėl Pierre-Laurent’o Aimard’o koncerto datos perkėlimo į kitą savaitę (arba kiek vėliau) ir apie rezultatus informuos artimiausiu metu. Visi įsigyti bilietai į šį koncertą galios. Organizatoriai atsiprašo už nepatogumus ir tikisi publikos supratimo dėl pianisto ligos.
