Koncertas prasidėjo ansamblio dirigento Ivano Buffos kompozicija „Organismo“ (2012). Pats kompozitorius teigia, jog šiame kūrinyje siekė perteikti savarankiškų instrumentų tarpusavio sąveiką ir šitaip sukurti dinamišką „organizmą“. Šį tikslą įgyvendinti jam pavyko – ryškiu naratyvu pasižymintį, aiškiai struktūruotą, tačiau gyvybingumo ir netikėtumo neprarandantį kūrinį ansamblis pagrojo meistriškai ir su užsidegimu, klausytojams neleisdamas suabejoti jo įtaiga. Puikiai interpretacijai neabejotinai reikšmės turėjo tai, kad kūrinys jau keli metai yra kolektyvo repertuare ir neabejotinai buvo ne kartą atliktas.
Kiek panašų įspūdį paliko ir italo Lucos Francesconi „Insieme“ (2014), nors kūrinių muzikinė medžiaga išties skirtinga. Luca Francesconi pasakoja, kad viena pagrindinių jo inspiracijų – Milesas Davisas. Be to, kompozitorius niekada nemėgo muzikos sprausti į griežtus stilių rėmus, o interviu dienraščiui „La Repubblica“ netgi teigia, jog sąvokos „šiuolaikinė muzika“ ir „avangardas“ jam nieko nereiškia. Nepaisant tokio skambaus pareiškimo, Francesconi muzika visgi yra šiuolaikinė, tačiau populiariosios muzikos, džiazo ir roko įtakos jam padeda išvengti akademinės muzikos ir nuobodaus, jau seniai nieko nebestebinančio avangardo klišių. „Insieme“ klausytojų dėmesį išlaikė ryškiomis ritminėmis struktūromis, tembrais, spalvingumu kartais netgi peržengiančiais tradicinių instrumentų ansamblio ribas, bei žaismingumu.
Australės Lizos Lim „The Heart’s Ear“ (1997) kūrinys intriguoja dar nė nepradėjus jo klausyti: jo autorė jau daug metų domėjosi sufijų poezija, ypač XIII a. mistinio poeto Jalaluddin Rumi darbais, kuriems būdingos temos – muzikanto ir instrumento ryšys bei tyla, reikalinga norint išlikti budriam. Kūrinyje „The Heart’s Ear“ Liza Lim panaudoja sufijų melodijos fragmentą bei Rumi eiles.
Ji taip pat pasakoja apie Kinijos filosofijos svarbą šiame kūrinyje: skaidrus protas, apie kurį kalbėjo taoistai, padarė įtaką ir Kinijos atlikėjams. Grojant svarbu, kad instrumentas ir atlikėjas tarytum susilietų, o atlikėjas sugebėtų pajausti muzikos visumą. Kūrinyje daug mikroglissando ir vibrato, tad garsų aukščiai tampa neryškūs, o tai suteikia jam abstraktumo. Tačiau nepaisant originalios ir apgalvotos kūrinio koncepcijos, jis nėra visiškai išpildytas: tai, kas svarbu ir inspiruoja kūrėją anaiptol ne visada adekvačiai yra perteikiama klausytojams. Neskaičius kompozitorės paaiškinimų, kūrinys neturi jokių ypatingų savybių, išskiriančių jį iš daugumos kitų, gausiai kuriamų įvairiose pasaulio vietose ir besiremiančių įvairių, taip pat ir tolimų Vakarams muzikos kultūrų, filosofijos ar literatūros elementais.
Janos Kmitovos „Kamea“ (2000–2001) – dar vienas lietuvių klausytojams negirdėtos slovakų kompozitorės kūrinys. Autorė gyvena Vienoje, jos kūriniai Austrijoje gal net geriau žinomi nei gimtojoje Slovakijoje. Jana Kmitova kuria ne tik muziką, bet ir tapo bei rašo eilėraščius, todėl jos nekomplikuotame ir „klausytojams draugiškame“ kūrinyje tapybiškumas, švelnūs spalvų perėjimai, rami ir subtili kalbėsena bei aiški ir logiška kompozicija negali klausytojų nepaveikti.
Vengro György Kurtágo miniatiūros „Signs, Games and Messages“ (1961 – 2005) – itin jautrios ir subtilios. Kompozitoriaus kūryba kiek artima Arvo Pärto ir Valentyno Sylvestrovo muzikai – labai skaidriai, minimalistinei, emociškai paveikiai, tačiau neturinčiai banalaus jausmingumo ir dėl to mėgstamai daugybės klausytojų. Viena „Signs, Games and Messages“ miniatiūra dažnai tėra trumpas motyvas, fragmentas, tačiau jo užtenka muzikinei idėjai įgyvendinti. Atskiras kūrino dalis paeiliui solo atliko visi styginių kvinteto instrumentai: pirmasis ir antrasis smuikai, altas, violončelė ir kontrabosas. Reikia pažymėti, kad jas atliekant atlikėjų instrumentų garso grožis ir švarumas buvo atskleistas labai meistriškai ir subtiliai.
Paskutinis koncerte nuskambėjęs kūrinys – Christopherio Trebue Moore’o „Dementia Praecox“ (2011). Kompozitorius taip pat kuria ir elektroninę muziką, su kurios estetika būtų galima rasti sąsajų šiame akustiniame kūrinyje: instrumentų tembrai tarpusavyje susilieja, skirtingi fragmentai persipina, tapdami vientisu garsų lydiniu, o kūrinys baigiasi šnaresiais, išgaunamais glamžant plastikinius maišelius bei išgaunant ritmus plastikiniais buteliais. Kompozicijos muzikinė raiška nesunkiai kelia asociacijas su demencija, kurią ir reiškia kūrinio pavadinimas – mintimis, kurių neįmanoma išnarplioti, kai neaišku, kur jos prasideda ir baigiasi, ir jas lydinčia neramia būsena. Kompozitorius pasitelkė vien sonorines priemones, kurios, nepaisant jų istoriškumo, pasirodė žaismingos, įtaigios ir patrauklios klausytojams.
Koncertas dėl ansamblio „Quasars“ profesionalumo ir atlikėjų meistriškumo abejonių nepaliko –nepaveikūs ar klausytojų lūkesčių neišpildę kūriniai tokie buvo tik dėl pačių kompozicijų savybių, o ne atlikėjų kaltės. Koncerto metu girdėtus kūrinius sieja tai, kad jie nėra labai eksperimentiniai ar avangardiniai, ir tai laikau programos privalumu – šitaip plečiamas klausytojų ratas, akademinė muzika tampa labiau prieinama.
****
Šį vakarą, spalio 27 d., Šiuolaikinio meno centre vyks unikalus keturių kvartetų koncertas „Quartettissimo“. Pradžia 19 val.
Turbūt pirmą kartą viename koncerte pasirodys net 4 styginių kvartetai, kurie didžiąją dalį programos gros ne po vieną, o kartu. Vieną ambicingiausių „Gaidos“ festivalio programų įgyvendins elitiniai Lietuvos ansambliai: Čiurlionio, „Chordos“, „ArtVio“ ir „Mettis“ kvartetai. O koncerto programoje – septynios originalios kompozicijos, iš kurių penkios sukurtos lietuvių autorių, iš pastarųjų – net trys pasaulinės premjeros.
Vakaro solistai – Raimundas Sviackevičius (akordeonas) ir Joris Sodeika (fortepijonas).
