Veikiau atvirkščiai: abiejuose renginiuose skambėjusi muzika (ir jos atlikimas!) transliavo tokią energiją, kad ja nepersiimti sunkiai būtų buvę įmanoma – na, nebent dėl paties klausytojo apatijos skambančiai muzikai.
***
Pirmasis koncertas buvo dedikacija Steve’ui Reichui (g. 1936), minint jo 80-ąjį jubiliejų. Ta proga buvo pakviestas ansamblis iš Vokietijos „In process“, besispecializuojantis minimalistinės muzikos atlikime. Klausėmės kūrinių „Octet (Eight Lines)“ (1979) ir „Music For 18 Musicians“ (1974–1976). Pirmasis, apie 16 minučių trukmės, buvo tarytum apšilimas prieš valandą trukusį transo seansą.
„Octet (Eight Lines)“ grįstas styginių atliekamų akordų ir fortepijono bei pučiamųjų atliekamų fragmentų priešpastatymu, nežymiai kintant harmonijai ir išlaikant aktyvią ritmo pulsaciją. Ryškiausias kompozitoriaus muzikos kalbos elementas ir yra būtent ritmas – akyvus ir nuolat pulsuojantis, tačiau ne vien lygiai, monotoniškai tekantis (kaip Philipo Glasso muzikoje), o išradingai dėliojamas, įvairinamas.
Žinoma, meistrystė valdyti ritmą atsiskleidė kompozicijoje „Music For 18 Musicians“, kuri laikoma aiškiausiai atspindinčia S. Reicho estetiką ir kūrybos principus, nepaisant to, kad kūrinys parašytas jau praėjus geram dešimtmečiui nuo didžiosios minimalizmo „bangos“. Jame skambantys afrikietiški ritmai, indonezietiškas folkloras, „world“ stiliaus muzika, džiazo dermės, ko gero, yra vieni iš minimalistų pradėtos muzikos revoliucijos liudytojų, bylojančių apie pakitusį kūrinio komunikacijos su publika santykį.
Egzotikos atšvaitų muzikoje naudota ir seniau, tačiau neakademinės muzikos ne kaip dekoracijos, o kaip organiško elemento įliejimas į kūrinį liudija jau postmodernų mąstymą. Apie S.Reicho, kaip ir kitų minimalistų, muziką daug šnekėti nereikia – reikia ją patirti. Galima ją analizuoti, kodėl gi ne, tačiau šių kūrinių esmės natose neužčiuopsi, jose parašyta daug mažiau, nei išgirstama klausant.
Valandos trukmės hipnozės seansas, kalant nuolatiniam pulsui, kone prievarta panardina į sąskambių ir gyvų, kaičių ritmų tėkmę, tačiau budrumą išlaiko harmoninio lauko kaita, tembrų tirštumo bangomis, spalvų kaita. Nepaisant to, kad poroje vietų užkliuvo ne visai švariai atlikta vokalisčių partija, kolektyvas neabejotinai vertas didžiulės pagarbos už tokį adekvatų aktyvaus muzikavimo ir ištvermės reikalaujančio kūrinio atlikimą.
***
Po S. Reicho apžavų vakarą tęsė šiuolaikinės muzikos ansamblio „Synaesthesis“ (meno vadovas ir dirigentas Karolis Variakojis) koncertas. 2013 m. suburtas kolektyvas nuosekliai ir vis solidžiau realizuoja savo misiją – atlikti nūdienos muziką, sykiu įtraukiant erdvės, šviesos, judesio ar naratyvo parametrus.
Tiesa, penktadienio koncertą akivaizdžiai valdė pats garsas, tačiau apskritai ansamblis siekia muziką pateikti konceptualiai, dažnai – akademinei muzikai neįprastose erdvėse. Vis dėlto pats programos pobūdis diktavo susitelkimą į garsą.
Miatthiaso Leboucher (g. 1985) kūrinio „Underwards II“ (2016) atlikimas buvo premjerinis, o kompozicija dedikuota būtent ansambliui „Synaesthesis“. Bendrą garsovaizdį, neturintį nei melodijos, nei aiškiai išreikšto ritmo, kūrė tembrų tirštumo ir dinamikos bangos – nuo pat pradžių muzikos tėkmės intensyvumą formavo garso „pliūpsniai“, kuriuos viduryje pakeitė aktyvaus ritmo epizodas. Tačiau apskritai dramaturgiją formavo būtent tembrų ir dinamikos kaita, taip sukoncentruojant dėmesį į patį garsą kaip reiškinį.
Kiek kitokią, bet vėlgi su garsu susijusią idėją atskleidė šiųmetėje „Gaidoje“ jau ne kartą girdėto Simono Steen-Anderseno kompozicija „Amid“ (2004). Anot anotacijos, tai „muzika, kylanti iš įkvėpimų ir stryko judėjimo aukštyn“. Kūrinį valdė įvairiatembriai garsų šuorai, pertraukiami išplėstinėmis technikomis išgaunamų styginių skambesių.
Spalvinga instrumentuotė (fleita, klarnetas, perkusija, fortepijonas, gitara, smuikas, violončelė) ir dinamiška ritmika gerokai paįvairino bendrą skambesį – šio kompozitoriaus muzikoje ritmas neabejotinai reikšmingas, kone fundamentalus, turint omenyje tai, kad kūrinių koncepcijos dažnai grindžiamos atlikėjo judesio ir garso (kaip rezultato) sąveika.
***
Netikėtai žaismingos nuotaikos ir šviesios, paprastutės harmonijos Michelo Gordono (g. 1956) kompozicija „acdc“ (1996) neabejotinai buvo viena iš koncerto „vinių“, paties ansamblio atlikta jaunatviškai entuziastingai, o kartu – preciziškai, su raiškia artikuliacija. Ypač gyvo tempo, sudėtingą atlikti kūrinį „Synaesthesis“ pagrojo atliepdamas jaučiamą roko muzikos dvasią, savo užsidegimą perduodamas ir publikai.
Priešinga emocija vyravo kitame skambėjusiame M. Gordono kūrinyje „For Madeline“ (2009) – melancholiškas, be ritminio pulso, su gausybe lėtų „glissando“, nuspalvinančių garsovaizdį mikrotonais, jis buvo atsvara prieš tai girdėtoms trims intensyvesnių emocijų kompozicijoms. Niūrią muzikos atmosferą dar patamsino ir būgno smūgiai bei pučiamaisiais imituojami sirenų garsai.
Vakarą efektingai pabaigė Gérard’o Grisey (1946–1998) „opus magnum“ – „Vortex Temporum I, II, III“ (1996); 40 minučių skambėjęs kūrinys užėmė visą antrąją koncerto dalį. Ši kompozicija laikoma solidžiu iššūkiu bet kuriam ansambliui, o tai, kad „Synaesthesis“ pasiryžo sunkiam, kruopščiam ir atsakingam darbui ir jį sąžiningai įgyvendino, manau, yra reikšminga žymė ansamblio tobulėjimo procese.
„Vortex Temporum“ apibūdinamas kaip „garso ir laiko meditacija, kurioje G.Grisey mėgina įsiklausyti į skambesį kaip į fizikinį reiškinį ir jo elgseną erdvėje, panašiai kaip būtų mėginama išgirsti judantį orą – lapuose šnarantį vėją“. Kupinas kompleksiškų ir pavienių, įvairiai išgaunamų, tembrus daugiabriauniškai atskleidžiančių garsų, kūrinys nėra toks lengvas klausyti kaip ilgosios S. Reicho kompozicijos, tačiau vėlgi savaip pagavus – manau, nemažas indėlis tenka ir muzikai atsidavusiems atlikėjams.
Šis vakaras neabejotinai atsvėrė kai kurių ankstesnių „Gaidos“ koncertų ne tokius pozityvius įspūdžius. Nedažnas atvejis, kai po keturių valandų muzikos vėlų vakarą jautiesi toks energingas ir pasikrovęs įkvepiančių emocijų – koncertų pranešėjos palinkėjimas patirti magišką vakarą išsipildė.
